Per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje susiklostė tokia Aukštojo mokslo padėtis, kad šios srities reforma tapo beveik būtinybe. Tai rodo vien aukštųjų mokyklų ir į jas stojančių studentų skaičiai trijų su puse milijonų gyventojų krašte. Šiais metais į 20 universitetų bei jų filialų ir 24 kolegijas stojo 36991 pageidaujantys studijuoti abiturientai.
Kvietimo studijuoti nemokamose (t.y., valstybės apmokamose) vietose sulaukė daugiau nei 11 tūkst. stojančiųjų. Į kolegijas stojantiesiems buvo numatyta išdalinti 10 tūkst. „studijų krepšelių”, tačiau beveik 2000 jų liko neišdalinta, nes neatsirado pakankamai norinčių studijuoti kolegijose. Taigi vienas iš reformos teiginių, kad ji sustiprins kolegijas, kurių pagrindinė užduotis – tarnauti darbo rinkai, nepasitvirtino.
Kitokios rūšies rūpesčiai laukia universitetų. Visų pirma paaštrėjo kai kurių regioninių universitetų išlikimo klausimas. Pavyzdžiui, Šiaulių universitetas. Šis universitetas sulaukė tik 499 valstybės apmokamus „studijų krepšelius” turinčius naujus studentus, todėl pasigirdo raginimų jį jungti su panašioje padėtyje esančiu Klaipėdos universitetu. Mažesnių regioninių universitetų jungimas į didesnius vienetus – Seimo politinės valios klausimas. Prie jo reikėtų pridėti dar ir didžiųjų universitetų filialų mažesniuose miestuose sujungimą su vietos universitetais, kad tokiu būdu būtų efektyviau naudojamos aukštajam mokslui skiriamos valstybės lėšos. Tačiau reformos entuziastus labiausiai nustebino valstybės apmokamus „studijų krepšelius” studijoms universitetuose gavusiųjų studijų programų pasirinkimas: trečdalis jų studijuos mediciną; VDU katalikų Teologijos fakultetas nesusilaukė nė vieno valstybės apmokamo krepšelininko; be krepšelininkų liko Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės technologijos programa; Dailės akademijos keramikos katedra, normaliai priimanti dešimt kandidatų, sulaukė vos vieno krepšelininko...
REFORMOS LOPYMAS
Tokie pradiniai reformos rezultatai privertė jos pagrindinį architektą, Švietimo ir mokslo ministrą G. Steponavičių pripažinti, kad kitais metais teks kai ką keisti:
Atskirų profesijų rengimas svarbus valstybei ir matant dabartinę situaciją atskirų specialistų finansavimui valstybė būtų pasiruošusi taikyti valstybės tikslinio finansavimo tvarką, bet tai bus kitais metais ir jokiu būdu ne visų programų, kurias pasirinko krepšelio atžvilgiu, tiktai tos, kurios pagrįstų būtinybę.
Šitokia ministro pastaba mus norom nenorom verčia klausti labai kritiškus klausimus. Jeigu valstybei svarbių specialistų ruošimas bus pradėtas finansuoti tik kitais metais, tai ko siekiama dabar įgyvendinama reforma? Kokia prasmė dabar sužlugdyti valstybei svarbių profesijų rengimą, žinant, kad po metų reikės pradėti šią klaidą taisyti?
Šių metų gegužės mėnesį Seimo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas turėjo dvigubą tikslą: taupyti aukštajam mokslui finansuoti valstybės lėšas ir gerinti studijų kokybę tobulinant lėšų skirstymo administravimą. Pagrindinė priemonė šių tikslų siekiant – jau minėti „studijų krepšeliai”. Galime įsivaizduoti, kad mažesni universitetai dėl per mažo „krepšelių” skaičiaus bus priversti jungtis į didesnius vienetus, o nepopuliarios programos bus likviduotos ir tokiu būdu trumpalaikėje perspektyvoje bus sutaupyta šiek tiek pinigų. Bet kokiu pagrindu galima teigti, kad sujungus dvi mažesnes mokyklas į vieną didesnę pagerės jų mokslo kokybė? Dar blogiau su nepopuliariomis programomis, kurios bus likviduotos dėl krepšelių trūkumo. Ką bendro programų populiarumas turi su jų kokybe, jei populiarumą nusprendžia būsimieji studentai, kurie patys apie jas dar beveik nieko nežino. JAV tokia reforma būtų iš vis neįmanoma, nes, pavyzdžiui, daugelio būsimus inžinierius ruošiančių universitetų ir institutų pirmas kursas yra bendras visiems būsimiesiems inžinieriams, specializacija pagal programas (statyba, mechanika, elektrotechnika ir t.t.) prasideda tiktai nuo antro kurso.
PASLAUGA BŪSIMIEMS EMIGRANTAMS
Skaičiuojama, kad per paskutinį dešimtmetį Lietuva dėl emigracijos prarado mažiausia 400 tūkstančių gyventojų; tai beveik vien jauni, tarp jų daug išsilavinusių žmonių, specialistų. Šiuo metu dėl pasaulį apėmusios krizės emigracija yra beveik sustojusi, tačiau daugelis jaunų žmonių planuoja išvykti iš Lietuvos krizei pasibaigus. ES Statistikos biuras skaičiuoja, kad dėl emigracijos ir didesnio mirtingumo už gimstamumą 2060 m. Lietuvoje bus tik 2600000 gyventojų. Tuo tarpu trečdalis valstybės apmokamų „krepšelių” nukeliavo į medicinos programas ne todėl, kad Lietuvai reikės tiek gydytojų ir kitų medicinos specialistų. Lietuvos mokesčių mokėtojai finansuos gydytojų turtingesnėms Vakarų Europos ir Amerikos šalims ruošimą. Nejaugi Seimas, priimdamas įstatymą su tokiais programų paramos kriterijais nenumatė tokių rezultatų. Ir kodėl šias problemas sprendžiant nepasinaudota kitų kraštų patirtimi? Juk visos valstybės, turinčios valstybinius universitetus, susiduria su panašiomis problemomis. Tad kam iš naujo „išradinėti dviratį”?
Kad ką tik pradėta „krepšelinė” aukštojo mokslo reforma neišspręs susikaupusių problemų, parodė jau pirmi rezultatai ir paties Švietimo ir mokslo ministro pripažinimo, kad ateityje kai kurias specialybes teks finansuoti tikslinio finansavimo tvarka. Praktiškai tai reiškia, kad hierarchijai spustelėjus Vyriausybė grąžins buvusią finansavimo tvarką katalikų teologijos fakultetui, žemės ūkio lobistai nepaliks be globos veterinarijos ir žemdirbystės profesijų, žodžiu, pamažu vėl viskas grįš į buvusią padėtį. Nes pasirinktas reformos metodas yra bandymas pritaikinti mokslo reformai rinkos savieigos metodus. Tai, beje, dažnokai pasitaikantis atvejis net ir mokslo pasaulyje – ne visai aiškius reiškinius apibūdinti ideologizuotomis sąvokomis, turinčiomis reikiamas savybes. Ekonomikoje tokia šiek tiek mitologizuota yra laisvos rinkos sąvoka, kuri esą turinti beveik tobulas ekonomikos reguliavimo savybes tol, kol tai daryti jai netrukdo valdžios varžtai. Bet kas tai yra rinka. Tai pinigų srautai. Tai žmonės, kurie valdo pinigų srautus. Todėl kapitalistinė laisvos rinkos ekonomika veikia gerai tol, kol valdžia rūpestingai prižiūri, kad būtų saugomas tiek individualus, tiek visuomeninis interesas, o kai priežiūra sušlubuoja, laisvos rinkos ekonomiką ištinka krizė. „Krepšelinės” aukštojo mokslo reformos esminė klaida ir yra ta, kad ji aukštąjį mokslą paverčia preke, kurią „perka” jo „vartotojas” – būsimasis studentas. Tačiau „krepšelininkas” jos neperka, jis ją gauna veltui, todėl jo sprendimai kaip tuo „krepšeliu” pasinaudoti yra vien asmeninio intereso išdava; visuomeniniam interesui šitokioje reformoje vietos nelieka.
KOKIA IŠEITIS?
Ką tik pradėta aukštojo mokslo reforma padėtį universitetuose, mano nuomone, dar labiau supainios. Ir štai kodėl. Jokia net ir turtingiausia valstybė negali užtikrinti, kad visi pakankamai gabūs abiturientai bus priimti į perpildytas populiarias programas, kai tuo tarpu valstybei svarbios programos bus likviduotos dėl į jas stojančių abiturientų trūkumo. Na, o po metų kitų, pasikeitus populiarumui, gaivinti likviduotas programas ir pradėti mažinti anksčiau buvusias populiarias.
Norint užsitikrinti pakankamai aukštą studijų programos kokybę, reikia naudoti akreditacinę sistemą, tam kviečiantis specialistus iš kitų universitetų bei profesijų. Akreditacija, tarp kitko, reiškia, kad turi būti ribojamas ir į programą priimamų studentų skaičius. Tais atvejais, kai keli universitetai siūlo panašias programas, ne „krepšelininkų” abiturientų pasirinkimas, o atestacinių komisijų specialistų rekomendacijos turėtų nuspręsti, kurias iš jų valstybė turėtų remti.
Yra ir daugiau klausimų, tebelaukiančių aukštojo mokslo reformos dėmesio. Reikėtų peržiūrėti profesūros atlyginimo skaičiavimą. Dabar atlyginimas skaičiuojamas pagal turimų pareigų skaičių, turimus mokslo laipsnius, apdovanojimus ir pan. Tokiu būdu vadovaujantys ir įtakingi profesoriai prisiskaičiuoja tiek darbų, kad jų atlyginimai būna gan dideli, o jaunų dėstytojų atlyginimai nebevilioja universitetine karjera gabių žmonių. Reikėtų ir aiškesnių gairių, saugančių nuo aukštajam mokslui skirtų valstybės lėšų naudojimo privatiems tikslams. Manau, kad, pavyzdžiui, remtini kultūriniai studentų ansambliai ir jų reprezentacinė veikla. Bet kai lietuvių tautinius patrepsėjimus ezotiškuose kraštuose ima demonstruoti universitetų rektoriai, tai tokios reprezentacinės kelionės jau kelia abejonių. Kaip ir visa „krepšelinė” aukštojo mokslo reforma.