Turbūt pats skaudžiausias priekaištas ir šmeižtas, kokį tik galima sugalvoti nuo komunistų į Vakarus pasitraukusiems lietuvių išeiviams – kad jie bendradarbiavo su sovietų saugumu, populiariai vadinama KGB t.y., su tais, kurie skriaudė, persekiojo, trėmė ar kitaip varžė okupuotos Lietuvos gyventojų teises.
Kol Lietuva buvo sovietų okupuota, įtarinėjimų, kad mūsų tarpe yra KGB agentų, pasitaikydavo ir išeivijoje. Tačiau dėl to niekas per daug nesijaudindavo, nes Vakarų teisinėje sąmonėje ne apkaltintas ar apšmeižtas turi teisintis, o kaltintojas turi kaltinimus įrodyti.
Dabar, po beveik dviejų atgautos nepriklausomybės dešimtmečių, išeivijos bendradarbiautojų su sovietų KGB medžioklė vėl tapo kai kurių Lietuvos sluoksnių pamėgtu sportu. Pagrindinis šios žurnalistinės „sporto šakos” populiarintojas – Lietuvos žinių dienraščio vyr. redaktorius Valdas Vasiliauskas. Jo taikinyje toji išeivijos dalis, kuri buvo už tai, kad būtų ardoma ir silpninama Lietuvą nuo Vakarų pasaulio izoliavusi „geležinė uždanga”, t.y. tie, kurie kėlė daugiausia rūpesčių sovietų saugumui. O tokie yra „Santaros-Šviesos” federacija, jos ilgametis pirmininkas Valdas Adamkus ir Akiračių mėnraštis.
Pagal KGB gen. majorą G. K. Vaigauską, „užmaskuota antikomunistinė „Santaros-Šviesos” veikla pavojinga tuo, kad ji grindžiama marksizmo-leninizmo revizija, dengta pseudosocialistiniais šūkiais” ir kad „visas federacijos vadeivų antitarybiškumas atsiskleidžia jų teigime, kad jie nekelia tiesioginio uždavinio kovoti su Tarybų valdžia, nes ji pasmerkta neišvengiamai žūti”.*
Po tokio generolo įspėjimo, žemesnio rango čekistai negalėjo ramiai sėdėti nereaguodami į šią pavojingą veiklą. Taip atsirado slaptos KGB pažymos apie būdus, priemones ir laimėjimus kovoje su emigrantinių organizacijų ideologine diversija: šnipinėjimas, verbavimas, provokacijos, dezinformacija. Šias pažymas rašydavo KGB pulkininkai, o skaitydavo generolai ir aukštoji partinė nomenklatūra. O kadangi pažymos slaptos, tai pulkininkai savo ir savo pavaldinių nuopelnus galėdavo ir šiek tiek pagražinti.
PAVERGTAS PROTAS
Štai ir turime keistą reiškinį. Iš sovietinės priespaudos išsilaisvinusioje visuomenėje liberali organizacija, liberalios krypties mėnraštis ir žinomi politikai yra kaltinami bendradarbiavę su sovietų KGB. Pagal Lietuvos įstatymus visi bendradarbiavę su šia nusikalstama institucija turėtų registruotis Liustracijos komisijoje. O bendradarbiavimo įrodymas – tos pačios KGB pažyma.
Į mūsų priekaištus, kad rašydamas apie išeiviją remiasi vien KGB informacija, mūsų homo sovieticus – Lietuvos žinių vyr. redaktorius V. Vasiliauskas reagavo piktokai:
Tokio plataus akiračio „Santaros-Šviesos” advokatai lengvai nukalė gynybos matricą: kaip LŽ galėjo remtis KGB dokumentais, juk jie nepatikimi, gali būti suklastoti, nors pažymą pasirašė aukščiausio rango KGB karininkai – pulkininkas, LTSR I skyriaus viršininkas V. Karinauskas ir pulkininkas, LTSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas E. Baltinas. LŽ teko ieškoti patikimesnio šaltinio – pačių „Akiračių” atsivėrusiuose specialiuosiuose fonduose. Viskas pasitvirtino; KGB buvo rimta organizacija, „prirašinėjimų” ir akių dūmimo netoleravo. Visos KGB operacijos nukreiptos prieš šv. Kazimiero 500 metų mirties paminėjimą ir kitus svarbiausius Amerikos lietuvių gyvenimo įvykius, buvo įamžintos „Akiračių” komplektuose.
Tai ir viskas. Nei kur, nei kas, nei kaip įamžinta. Žodžiai be įrodymų. Užtat turime puikią Czeslav Milosz’o frazės The captive Mind iliustraciją: pavergtas protas, kuriam viską apie Akiračius patvirtina KGB pažymos, citatų iš Akiračių kaip nereikėjo, taip ir nereikia.
SOVIETINIS ŽURNALIZMAS
Tačiau šmeižtai ir insinuacijos Akiračių adresu Lietuvos žiniose vis sruveno, tik šį kartą jau visai be nuorodų. Štai vienas vėlesnių ir piktesnių Valdo Vasiliausko „kūrybos” pavyzdžių (L.Ž. 2009.VII.9):
Kai vieni rengė šv. Kazimiero 500-ųjų mirties metinių didingas iškilmes Vatikane ir Romoje, kiti tyčiojosi „Akiračiuose” – tokio vulgaraus ateizmo net okupuotos Lietuvos „mokslinio ateizmo” profesoriai gėdijosi.
Kai buvęs karjeros komunistas, LTSR Ministrų tarybos nomenklatūrininkas nuo Akiračių „vulgaraus ateizmo” bando Lietuvos žinių skaitytojus apsaugoti su dviejų KGB pulkininkų pagalba, tai belieka tik padėkoti KGB – tai, anot Vasiliausko. „rimtai organizacijai”, kuri ir sovietmečiu saugojo Lietuvos tikinčiuosius nuo juos puolančios išeivijos spaudos!
Juokai juokais, bet kai jau KGB tekstai pradeda ginti Lietuvos tikinčiuosius nuo vulgaraus Akiračių ateizmo, tai turbūt kažkas ne taip pono Vasilausko karalystėje. Jo rašinius reikia pradėti skaityti truputį atidžiau... Štai, pavyzdžiui, „Šuolyje į laisvę”
Vasiliauskas teigia, kad:
Į užatlantę ištrūkti būdavo du keliai – arba per „Tėviškės” draugiją, arba pagal privatų iškvietimą. „Tėviškės” atsiųstus pasiuntinius globodavo „Santaros-Šviesos”aktyvistai, o dauguma išeivijos, kuri nepripažino Lietuvos okupacijos, juos sutikdavo koncertų boikotais ir piketais,
Tuo tarpu faktai kalba truputį kitaip. 1986 m. pas Čikagos „Santaros-Šviesos” aktyvistus užsuko iš Lietuvos atvykęs muzikologas Vytautas Landsbergis. „Santaros-Šviesos” surengtoje vakaronėje Jaunimo centre jis kalbėjo apie M. K. Čiurlionio kūrybą, pokalbį iliustruodamas muzikinėmis jo kūrybos ištraukomis. Didelio čikagiškių susidomėjimo susilaukusi vakaronė buvo pratęsta ir į kitos dienos popietę. O kai po kelių metų V. Landsbergis atvyko į Čikagą jau kaip Sąjūdžio pirmininkas, tai pirmas jo pasikalbėjimas buvo Akiračių mėnraščiui.
HOMO SOVIETICUS
Kad KGB pažymose apie išeiviją prirašyta daug šmeižto ir netiesos, stebėtis nereiktų – čekistinė moralė juk ir vadovaujasi principu, kad tikslas pateisina priemones; dėl to ir tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo čekistų nuteistų ir ištremtų į Sibirą. Bet kodėl Valdas Vasiliauskas, visiškai nesiorientuodamas pokario lietuvių išeivijos gyvenime, apie kai kuriuos jos žmones ir organizacijas kartoja KGB šmeižtus, jų net nebandydamas patikrinti? Dėl to pasitaiko užuominų apie paties Vasiliausko galimus ryšius su KGB ar kitomis užsienio tarnybomis. Manau, kad reikalas daug paprastesnis.
Priežastis, kodėl net 2008 m. rašydamas apie prieš 20 metų įvykusias Jaunimo teatro gastroles JAV Vasiliauskas naudojasi vien KGB šaltiniais, yra savireklama. Apie gastroles daug rašė ir JAV, ir Amerikos lietuvių spauda, tačiau tuose aprašymuose trupę lydėjusio LTSR Kultūros ministerijos meno reikalų viršininko pavardė beveik neminima. Savo nuopelnus reikia pristatyti pačiam:
Tai buvo ne kokia propagandinė „Tėviškės” – KGB išvyka, ne įprasta „kultūros ir meno darbuotojų” turistinė kelionė, o juodas kasdieninis darbas – pirmos komercinės teatro gastrolės. Dabar tokios gastrolės E. Nekrošiaus, O. Koršunovo, R. Tumino trupėms virtusios rutina, o tada, Berlyno sienos, kuri, atrodo, buvo iškilus amžiams, laikais – tikras stebuklas. Kaip tas stebuklas buvo kuriamas ir kas jį kūrė?
Meno raida turi savo dėsnius – ji nesutampa su politine teorija. (...) Tas pats pasakytina ir apie teatro kritiką: vieni rašė apie socialistinį realizmą, kiti– apie Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus talentingus spektaklius. Pastarieji mano kolegos sudarė absoliučią tų laikų šaunios Teatrologų sekcijos daugumą: jeigu lietuvių teatras buvo talentingas ir nemeluojantis, ir jo kritika negalėjo būti baikšti ir net vidutiniška.
Tačiau homo sovieticus dar vis negali atsispirti pagundai paaiškinti, ko „nežinojo” Amerikos lietuviai, nes neprenumeravo Literatūros ir meno:
Tarkim, „Literatūra ir menas” bemaž nepasiekdavo Niujorko ir Čikagos, tačiau buvo platinamas net Kretingoje bei Prienuose, ir jo inteligentiški skaitytojai žinojo, kad esu šio savaitraščio nuolatinis autorius, redakcinės kolegijos narys, Lietuvos teatro sąjungos teatrologų sekcijos pirmininkas, Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininkas, todėl dėsninga – ir Jaunimo teatro gastrolių Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialus vadovas.
Tai va – jeigu Akiračiai ir kita išeivijos spauda, besidžiaugdama Jaunimo teatro aktorių vaidyba ir Eimunto Nekrošiaus talentu, būtų bent šiek tiek nuopelnų pripažinusi ir kultūrbiurokratui Valdui Vasiliauskui, tai šiandien nereikėtų skaityti piktų jo šmeižtų prieš „Santarą-Šviesą” ir Akiračius bei ieškoti jo nuopelnų teatro kultūrai slaptose KGB pažymose.
KAI NESUSIMEZGA SIŪLŲ GALAI
O dabar – linksmesnė pabaiga.
Savo nuopelnus ugdant Lietuvos teatrą sovietiniai kultūrbiurokratai, pasirodo, gali įrodyti ir cituodami slaptas KGB pulkininkų pažymas apie Akiračius. Bet kodėl apie juos nerašo išeivijos laikraščiai? Valdas Vasiliauskas drąsiai aiškina skaitytojams, kad jo nuopelnai lietuvių teatrui išeivijoje nežinomi, nes Niujorko ir Čikagos beveik nepasiekdavo Literatūros ir meno savaitraštis. Taip drąsūs vyrai išsiduoda, kad apie Akiračius rašo jų nematę...
Pagal Vasiliauską, Veidą į Lietuvą atsukę Akiračiai iš tikrųjų skleisdavo „Tėviškės” draugijos propagandą, tuo tarpu Jaunimo teatro trupės gastrolės JAV buvo grynai komercinė išvyka, kurią finansavo Hjustono „Alley” ir Čikagos „Royal George” teatrai. Štai ir turime dar vieną stebuklą: du amerikiečių teatrai atskraidina Jaunimo teatro trupę į Niujorką, suranda lietuvių „Kultūros židinio” salę, pasamdo vieno banko viceprezidentę Audronę Misiūnienę, kad ši suorganizuotų jaunimiečių koncertą Niujorko lietuviams ir sumokėtų dienpinigius. Ir iš kur Hjustono ir Čikagos teatrų savininkų tokia meilė Niujorko lietuviams? Valdui Vasiliauskui belieka tik nepastebėti, kad Audra Misiūnienė taip pat „Santaros-Šviesos” aktyvistė...
Dar „blogiau” buvo Čikagoje, kur po koncerto lietuviams Jaunimo centro salėje, jaunimiečiai scenoje susirinkę užtraukė Lietuvos himną. Ne sovietinį, o nepriklausomos Lietuvos himną, tą, kurį sovietų valdžia buvo uždraudusi. Apie tai slaptose KGB pažymoje rašė trupę lydėjęs majoras Pranas Sinkevičius. Tik tų pažymų V. Vasiliauskas necituoja. Kam įdomu, galite daugiau apie tai pasiskaityti neseniai išėjusioje istoriko Arvydo Anušausko knygoje „KGB Lietuvoje”.
O ponas Vasiliauskas manė, kad tik jis vienas moka skaityti slaptas KGB pažymas...