Kovo 18-osios, trečiadienio, vakare Berlyno-Brandenburgo Mokslų Akademijos salė ošė ovacijomis: vokiečiai ir ne tik jie, net su sinchroninio vertimo ausinukais klausę paskaitos, šitaip dėkojo iškiliam lenkui ir europiečiui, publicistui ir didžiausio Lenkijos laikraščio Gazeta Wyborcza redaktoriui Adamui Michnikui už paskaitą ir už tuos darbus, kuriuos po Berlyno sienos ir komunizmo griūties Europoje jis nuveikė mūsų visų laisvės labui. Dvi dienas diskutavome, kas nutiko su ta laisve ir jos lūkesčiais Vidurio Rytų Europoje, kuri savo sunkmečio slenkstį mina sutrikusi, pasimetusi ir nusivylusi. Viena tos nevilties ir apniukusio horizonto priežastis yra degradavusi mūsų žiniasklaida.
Neretai kalbantis su Adamu aplanko įkyri mintis, kas nulėmė, kad kaimyninėje Lenkijoje, su kuria praeityje ir dabartyje turime tiek daug bendrų saitų, daugiatiražio (kone 800 000 kopijų šeštadieniais), įtakingo, turtingo dienraščio įkūrėjas ir redaktorius galėjo pasidaryti pilietinis aktyvistas, Europos vertybių puoselėtojas, intelektualas iš gretos tokių žmonių, kaip Jerzis Giedroyc, Czeslawas Miloszas ar Tomas Venclova. Žmogus, kuris nuolat gynė liberalia poziciją, kurios pagrindinė užduotis – kovoti su tamsiausiomis savo tautos savybėmis, padugnių kalbos proveržiais ir radikaliomis nacionalizmo apraiškomis. Kai nutiko, kad Lenkijoje didelio dienraščio didelis redaktorius galėjo neužleisti pilietinės visuomenės apkasų, neužmiršti intelektualinių savos visuomenės apšvietos ir informavimo užduočių, netapti paprastu nauju turtuoliu-nuvorišu, o Lietuvoje su jos visa menkute reklamos rinka nedidelio tiražo ir menkos redakcinės kultūros dienraščio savininkas galėjo įsigyti didžiulę pelningai dirbusią alaus daryklą arba krepšinio sporto klubą? Vakariečiams tai būtų tikrai nemažas netikėtumas.
Tai yra rimto tyrinėjimo ir ilgų ginčų klausimas, netelpantis į eilinio komentaro rėmus. Tad nesileiskime į lenkų žiniasklaidos kultūrines ir ekonomines charakteristikas, o pabandykime pasvarstyti savo ašarų pakalnės reikalus. Lietuvių spaudos- vienos laisviausių pasaulyje- ūkis ir kultūra šiandien dažniausiai atsiskleidžia per korupcijos diagnostiką. Tačiau tai toli gražu ne visa reikalo esmė. Ji nepaaiškins, kaip kelių dešimčių tūkstančių tiražo dienraštis geba išlaikyti keliolikos milijonų litų vertės krepšinio klubą, ir kam jam to reikia. Kitas reikalas, kokią reikšmę ši aplinkybė turi kultinio lietuvių sporto likimui. Ar faire play – žaidimo pagal taisykles- bent kiek laikomasi po rungtynių ir už aikštelės ribų, klubo savininkams naudojantis savo demonstratyviomis galiomis ir žiniasklaidos tarnais, spausdinant leidinius skirtus krepšiniui ir pretenduojant į objektyvumą? Lietuvos spaudos lygis yra unikaliai smukęs ir prieštaringas, bet dar keistesnis dalykas yra polinkis į sporto klubus. Raskite Europoje profesionalią futbolo ar Eurolygos krepšinio komandą, kurią turėtų laikraštis ar TV kanalas? Kita vertus, gal tai yra išimtinė savybė ironiškos valstybės, kurioje galima kurti ekonominius oligapolius ir viešai įrodinėti, kad esame liberalios demokratijos ir laisvos rinkos ekonomikos šalis, kurioje individo laisvė ir laisva konkurencija yra ginama Konstitucijos.
Vienas bendras dalykas atsiveria pabandžius susieti du kaip ir įrodytus diagnozės faktus: pirma, kaip uolūs lietuviškai šnekantys rusai esame sukūrę prielaidas valdomai institucinei demokratijai. Net Leo.lt formos primena rusiško valstybinio kapitalizmo kreatūras, panašias į Gazprom. Antra, iš tiesų nuo bet kokių suvaržymų (įskaitant moralinį jautrumą) laisva spauda. Čia jau pastebėtinas tam tikras skirtumas nuo Rusijos. Bet neesminis. Stebint pastarųjų metų Lietuvos viešo gyvenimo tendencijas peršasi mintis, kad valdomos demokratijos ir ne(susi)valdomos spaudos bendrabūvis nėra toks jau netikėtas dalykas.
Ten, kur prasideda politinis ir net konstitucinis-teisinis nihilizmas (gatvės padugnių kalboje tai bezpridielas ), atsiveria laisviausios lietuvių žiniasklaidos vaidmuo. Ryškiausias šios tendencijos pavyzdys- tai viešoje vaizduotėje įsitvirtinusi scena, kur visas mūsų mintis sekančio VSD pareigūnai instruktuoja visas mūsų mintis atstovaujančio dienraščio korespondentę, kaip apjuodinti žuvusį savo pareigūną. Jį vėliau pristatys ordinui... Ar laikraštis turėjo kokius nors kitus motyvus, išskyrus galimai perkamą sensaciją – nesužinosime. Bet šis pavyzdys yra simptomiškas. Ar neatsitiko taip, kad tariamai nuo nieko nepriklausoma spauda virto tiesiog valdomos demokratijos ginkluotų ir nepakaltinamų tarnų viešųjų akcijų ir dvigubo slapto valdymo priemone?
Nežabota žodžio ar spaudos laisvė posovietiniame krašte ne tik nekliudo biurokratinio autoritarizmo tendencijoms, bet tapo itin vertingu ir funkcionaliu įrankiu, kuris net ne taip brangiai kainuoja ir kuriam korumpuoti nereikia net mokesčių mokėtojų pinigų. Gali užtekti ir laisvai disponuojamų KGB failų arba jų likučių. Šalyje, kurioje bet koks viešai skelbiamas gandas ar įtarimas jau reiškia tam tikrą nuosprendį, patogu dorotis su neįtinkančiais oponentais ne teisminėmis priemonėmis, o būtent žiniasklaidos rankomis. Nuosekliai gindami spaudos laisvę, negalime reikalauti, kad žurnalistas atskleistų savo informatorius. Tai šventas reikalas. Saugumiečiui taip pat nereikia atskleisti savo agentūrinių pranešimų- tai sveika slaptų tarnybų logika. Teisiškai negali barstyti slapto sekimo pabirų, bet jei yra po ranka kas nors su žodžio laisvės ir nepakaltinamumo aureole- tada galima daryti, kaip su pulkininko Vytauto Pociūno atminimu. Kompleksuoto posovietinio pokolonialo galios ir net visagalybės geismas kartais temdo net Temidės protą.
Kaip atsitinka tikrai sudėtinguose valstybės santvarkos ar visuomenės santykių reiškiniuose čia tikrai nieko pernelyg asmeniško nerasime. Klastingas posovietinės sąmonės paveldas su laisve krečia nemalonius dalykus. Lenkai buvo mažiau pažeisti, jų intelektinis pajėgumas ir etoso likučiai kažkaip išliko. Todėl šiandien Europa ploja Adamui Michnikui. Kokioje auditorijoje ir kokie mūsų, lietuvių, redaktoriai gali tikėtis ovacijų Vakaruose? Atsakymą palieku garbiems skaitytojams.
bernardinai.lt