Daiktų, gaminių, kūrinių ir jų vartojimo pasaulis šiandien yra kaip reikiant įsibangavęs. Prie tokių bangų pripratęs Vakarų žmogus atrodo atsparesnis ūkio jūrligei, o štai dvidešimtmečiui neokapitalizmo jaunuoliui- posovietinės šalies žmogui - atrodo, kad ne tik grindinys po kojomis linksta, bet ir dangus griūva. Tai suprantama ir ko gero net neišvengiama savijauta.
Sunkmečio pradžia Lietuvoje nepasižymėjo bent kiek didesniu kasdienės buitinės refleksijos sustiprėjimu: viešojoje erdvėje ekonomistai ataidėdavo pasaulinių tendencijų aidus, komentuodavo tai, ką geroje spaudoje buvo galima pasiskaityti, tačiau vos grybštelėdami mus pačius betarpiškai supančios tikrovės paviršių. Nesakau, kad svarbiausios ūkinio nuopuolio tendencijos nebuvo vienaip ar kitaip paliestos. Formalus nuosmukio priežasčių sąrašas aiškus, tačiau daugelis Lietuvos ekonominio gyvenimo ypatumų liko neišgliaudyti, nesuprasti, neaprašyti. Visai supaprastintai sakant, nežinia, kaip nusmukom, nežinia kaip iš to sunkmečio išeisim, jeigu išeisim.
Riba tarp užstalės spėlionių ir menkai racionalizuojamų vilčių, kad iš sunkmečio išeisime geresni, ir ekonomikos ekspertams galbūt-savaime-aiškių, o todėl populiaresniu pavidalu nenarpliojamų dalykų pasidarė labai plati. Tikro, apie pasaulį liudijančio švietimo reikšmė yra nepaprastai svarbi. Čia Lietuvos švietimo strategų puoselėjama testų ir kryžiažodžių sprendėjų politika, deja, vilčių nesuteikia. Tiesiog yra būtinas ūkinio sąmoningumo laipsnio padidinimas, kad galėtume labiau pasitikėti protingų veiksmų galimybėmis.
Žinoma, teiginiai apie labiau prekybinį, o mažiau gamybinį lietuvių kapitalizmą, apie moralinius verslumo ir vartojimo sąlygotumus yra pagrįsti, įžvalgūs, vertingi, tačiau jie atrodo tokie nutolę nuo kasdienio ūkinio gyvenimo pasirinkimų. Stebėtinai daug straipsnių liudija apie studijuojamas pasaulio autoritetų knygas ir beveik visai ignoruojamą kasdienę mūsų šalies tikrovę. Gal tai lemia itin menką Lietuvos homo faber sąmoningumą. Visai greta ankstesnės diagnozės gali atsirasti teiginys, kad dėl šios priežasties begalinis lietuvių darbštumas, neretai pasiekiantis darboholizmo lygį, neatstoja veiklos išradingumo ir vartojimo santūrumo stygiaus. Teisūs bus tie, kurie posovietinėje tikrovėje nuolat matys iškreiptos edukacijos, sunaikintos tradicijos poveikį, tačiau dabar svarbiausia susigaudyti, kaip visa tai atsinaujina šiandien.
Lietuviško kapitalizmo bruožai sunkmečio sąlygomis įgyja didelį kontrastą. Dar daugiau, atsiranda galimybė lyginti save su kaimynais lenkais, prieš kuriuos dar nesenai demonstravome Baltijos tigro kailyje. Dabar mes smunkame, o jie ne. Kas nutiko? Kur čia šuo pakastas? Kiek nuo mūsų, o kiek nuo istorinės lemties ir liūdno sovietinio paveldo priklauso šie skirtumai? Tai vis klausimai, į kuriuos norėtųsi rasti atsakymus. Bent jau bandymus tų atsakymų ieškoti.
Galima tarti, kad daug lemia pats Lenkijos dydis, jos vidaus rinka ir turimi gamtiniai resursai. Tačiau tai visko neatskleidžia. Beldžiasi mintis, kad pokomunistinės Lenkijos ir posovietinės Lietuvos žmonių mentalitetas skiriasi tiek, kiek gali skirtis totalinės nacionalizacijos kadaise paveiktas, sukolchozintas žmogus, nuo smulkaus gamintojo ir privataus, kad ir neturtingo ūkininko. Tai, kas senai krito į akis Lenkijoje, yra susiję su masiniu smulkaus ūkininko ir smulkaus verslininko tradicija. Regimame paviršiuje šis chaotiškai besivystantis sluoksnis neatrodė toks įspūdingas, kaip Lietuvos akropoliai . Nepasižymėjo šio sluoksnio žmonės prabangių visureigių kavalkadomis, nedemonstravo naujaturčiams būdingų prabangos žaislų, tačiau jis – tas sluoksnis- nepasirodė užstatęs savo ateitį bankams, neišleidęs skolintų pinigų tuštybei ir pranašumo simboliams pirkti.
Kadaise, devinto dešimtmečio pradžioje, karo stoviui įstūmus lenkus į neregėtus sunkumus, daugelis jų brovėsi į Lietuvos parduotuves ir pirko, prekiavo. Tada jiems lipo handliažų (handliarz- lenk.prekiautojas) pravardė, kurią su socialistine pagiežą tardavo lietuviai. Tada negalvojome, kad patys tapsime šalimi, kurioje viešpataus pirkliai. Bet ne smulkių krautuvėlių ir turgaus palapinių prekiautojai, šalantys darganoje. Posovietiniame visuomenės žemėlapyje jie yra turginiai, kioskininkai, etc. Net ne pardavimų vadybininkai. Lietuvą kuriam laikui buvo užvaldę didieji pirkliai, važinėjantys pranašumą paryškinančiai limuzinais ir dėvintys gurgždančiais kostiumais.
Lietuvos supermarketizacija ir finansine magija užsiėmę bankai stipriai įtakojo pradinę laisvos rinkos ekonomikos sąmonę. Paviršutinis religingumas- vėl rimtas skirtumas nuo Lenkijos- negalėjo stiprinti atsparumą prieš neadekvataus vartojimo psichozes. Triūsas ir taupumas, gamyba ir išradingas verslumas netapo lietuvių vertybių pamatinių akmeniu. Kita vertus, tikėtina, kad mes greitai mokomės. Gal mes sugebėsime išeiti sunkmečio universitetus ir pasiruošti pakelta galva susitikti su naujais sunkumais.