Homo ludens. Žaidžiantis žmogus, – dar 1938 m. Jonano Heizingos veikaluose aprašytas, – neatsakingas visiškai, pasiduodantis emocijoms, svaiguliui, pramogaujantis, ieškantis – ne naudos, ne prasmės, bet – ekstazės ir užsimiršimo... Jei, kaip sakoma, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, gal ir Dievas toks – žaidžiantis, neatsakingai kuriantis ir griaunantis, besidžiaugiantis momento efektu... Civilizacijos, – tūkstančių žmonių gyvenimai ir likimai – atsirandančios ir vėl pranykstančios – lyg ranka nubraukiamos... Likę kaip nostalgijos ženklas, atminties pėdsakas istorijoje... Egzotiškas objektas, į kurį projektuojame savo pasąmoninius troškimus, lūkesčius, ir viltis....
Amerikos indėnai... – paženklinti netekties ir romantikos žyme... Šiais laikais, kai visi trokšta būti matomi, bet kokia kaina, jie tarsi primena – kokia laimė būti neatrastam... Būti atrastam – gali būti pražūtinga... – tai buvo pražūtinga Amerikos indėnams, tasadžiams Filipinuose, faraono Ramzio mumijai, o taip pat daugeliui pop kultūros žvaigždžių ir žvaigždučių... Jie visi nepakėlė susidūrimo su Vakarų civilizacija ir pradėjo nykti – gal nuo ginklo, gal nuo alkoholio, gal nuo ligų, o gal iš nusivylimo patys savimi... Kaip ir lietuviai – šitie, jie pradėjo nykti, nepakėlę laisvės ir taip vadinamos „rinkos ekonomikos“... Išsiblaškė po pasaulį, išsižudė ir prasigėrė... Paskutiniai Europos pagonys, – ne veltui, matyt, – jautė blogą lemtį... Ir vienąkart krikštas – šitas krikštas laisve ir demokratija, – jiems pasirodė pražūtingas... Ir jie, kaip indėnai, pradėjo nykti.... Perfrazuojant J.Baudrillard – rūšis, nykstanti iš nusivylimo pačia savimi... – ir ką daryt žmogui, jei jis nemoka kurt „rinkos ekonomikos“, nemoka – ir tiek...?
Biopolitika, galia valdyti ir administruoti gyvenimą, priversti jį augti tam tikra kryptimi.... M.Foucault teigimu, nuo 18 amžiaus gyvenimas tampa biopolitikos objektu... Populiacija, žmonių kūnai ir gyvenimai, suvokiami kaip vertingi ištekliai... Biopolitikos uždavinys – juos klasifikuoti, kategorizuoti, užtikrinti reguliarų išteklių atsinaujinimą... kai reikia – atsikratyti pertekliaus ir kontroliuoti jų augimą.... Palaikyt sveiką balansą, nustatyt migracijos (kaip medžioklės) kvotas – svarbu nepažeisti populiacijos balanso... Biopolitika ėmėsi uždavinio – dalyti gyvenimą ir gyvybę... Populiacija, suvokiama kaip resursai – žmogiškieji resursai, atsinaujinantys resursai – reikia prižiūrėt, kad nenunyktų, neišsivaikščiotų, kita vertus, ir kontroliuot, laikas nuo laiko apgenėt – ir kad per daug neišbujotų...
Biopolitika, lyg nežemiška galia... Lyg burtų lazdele mostelėjus, tauta auga, plečiasi, pražįsta... Arba, priešingai, – lyg fantastiniam filme, tautos kūnas – simboline, perkeltine prasme – užšaldomas, kriogenizuojamas, laukiant geresnių laikų, kol bus atrasti stebuklingi vaistai, stebuklingi vaistai nuo infliacijos, nuo recesijos, nuo ekonomikos perkaitimo, nuo bedarbystės ir krizės nekilnojamo turto srityje... O tada, kai vėl prireiks vairuotojų, mokytojų, traukinių mašinistų, šlavėjų ir siuvėjų – tada, jie vėl bus pašaukti ir pagausinti... Prikelti iš nebūties, iš įšalo, ir skaitlingai padauginti – jeigu reikės, net ir po mirties...
Jean Baudrillard. „Amerikiečiai giriasi, esą indėnų jau yra tiek pat, kiek jų buvo prieš juos nukariaujant. Viskas nušluojama ir pradedama iš naujo. Jie net giriasi pasieksią daugiau – indėnų būsią daugiau nei anais laikais. Taip bus įrodytas civilizacijos pranašumas: ji pagamins daugiau indėnų, negu jie patys įstengė pa(si)gaminti.“
Ar mes – Rytų Europos indėnai...? Žmogiškieji ištekliai, populiacijos resursai, neatsakingai pereikvoti.. išeikvoti... Nešant rinkos ekonomiką ir progresą, nemaža dalis iš jų skaudžiai nukentėjo – casualties of the sacred war... Bet – nuostoliai bus atlyginti, teisingumas atkurtas, sistema triumfuos... Vyriausybė pranešė savo planus, optimistinius užmojus, kad 2050 metais Lietuvoje būtų 4 mln. gyventojų. Ministras pavartojo labai gražų žodį – „užlaužiame“, dar sakė, reikia stiprinti pagarbą šeimai, taip pat imtis visokių kitokių priemonių ir taip toliau... – ir su visu zoologijos sodo prižiūrėtojo nuoširdumu rūpinosi, kodėl lietuviai, nykstanti rūšis, nesidaugina – visai kaip tos baigiančios išnykt, kažkodėl amžinai liūdnos pandos zoologijos sode... Pandos turi neįtikėtinai daug savigarbos – jos nelaisvės sąlygomis nesižudo, bet ir nesidaugina... pandos pačios nori apsispręsti, kaip joms gyvent ir kada susiporuot...
Taigi, šiandien ir mes žaidžiame išnaikintus ir vėl atkurtus indėnus.... Elitai užėmė Dievo ir likimo vietą – ar atimti, ar dovanoti gyvybę – jų valia... Žmogiškieji resursai (kas per žodis...) – resursai, turintys atmintį ir širdį... Dabar, metas atkurti išeikvotus populiacijos resursus... Respublika taps vienu dideliu rezervatu... Politiniu kazino.. kur liaudis nuolat pralaimi per rinkimus-lošimus..... Kur nevaržomai prekiaujama alkoholiu, o Seime skamba dainos... Bus įrodytas civilizacijos pranašumas, tauta bus skaitlingai pagausinta... atkurta – kaip indėnai... Mes visi, – kaip ir tie liūdnai pagarsėję Valdovų rūmai, – perfrazuojant J.Baudrillard, visatoje, keistoje panašiai į originalą, būsime dirbtinai prikelti tikrovės pavidalu, apvalytu nuo mirties...