Kovo pradžioje šias eilutes rašant jau žinome beveik visų didžiųjų partijų kandidatus į prezidentus. Dabar kyla klausimas, kuris kandidatas turi didžiausią potencialą būti efektyviu valstybės vadovu. Konstitucija nurodo, kad prezidentas turi būti nepartinis. Ši nuostata, nors aiškiai suformuluota, vis dėlto gali būti lyg ir apeita. Algirdui Brazauskui laimėjus rinkimus, jis turėjo išeiti iš LDDP, kuriai vadovo nuo pat įkūrimo. Tačiau ar prarado partijoje įtaką iš jos pasitraukęs? Atsakymas yra taip ir ne. Prieš išrinkimą į prezidentus, Brazausko autoritetas LDDP buvo nekvestionuojamas. Atėjus į Lietuvos geltonuosius rūmus jo įtaka partijoje sumažėjo. Šis faktas dramatiškai atsispindėjo Prezidento konflikte su Ministru Pirmininku Adolfu Šleževičium. Bankų krizės metu premjeras buvo apkaltintas, jog iš anksto žinojęs apie banko, kuriame laikė savo pinigus, sunkią finansinę padėtį ir dėl to pinigus išėmęs prieš pat jo bankrotą. Po ilgo bylinėjimosi Šleževičius bylą teismuose laimėjo, bet krizės metu daug kas buvo įsitikinę vyriausybės vadovo korumpuotumu. Greičiausiai dėl politinių sumetimų, nors galėjo būti ir asmeninių, prezidentas pageidavo premjero atsistatydinimo, tačiau pastarasis atsisakė tą padaryti, iš ko konfliktas ir prasidėjo. Eventualiai Brazauskas nugalėjo, bet jo sunkiai pasiekta pergalė kurį laiką partiją suskaldė į du blokus.
Šis incidentas išryškino valstybės ir vyriausybės vadovų santykių problemas valdymo procesuose ir dėl to kyla klausimas, kokios yra tų santykių prognozės po šių metų prezidentinių rinkimų. Pavyzdžiui, jeigu į prezidentus išrinktume partijos lyderį ar jo įtaka partijoje sumažėtų panašiai kaip Brazausko? Jei taip, tai argumentas, jog galima turėti valstybės vadovą/partijos lyderį su stipriu politiniu užnugariu būtų mažiau įtikinantis. Jei ne, geltonuosiuose rūmuose atsirastų bent Konstitucijos dvasią pažeidžiantis asmuo.
Be problemų su Konstitucijos nuostatom, prezidentas/neoficialus partijos lyderis neišvengtų grynai politinių iššūkių. Jie galėtų atsirasti, kaip Brazausko su Šleževičium konflikte, dėl susikryžiavusių valstybės ir vyriausybės vadovų konstitucinių ir politinių prerogatyvų. Prezidentas yra aukščiausias krašto pareigūnas, tačiau vidaus politikoje premjeras turi kur kas platesnes ir svarbesnes egzekutyvines galias. Taigi tarp jų trintis, jei ne daugiau, yra beveik neišvengiama.
Neturint politinio užnugario, prezidentui būtų sunku efektyviai įtakoti vidaus politiką, kaip iš dalies parodė Valdo Adamkaus prezidentavimas. Jam dažnai reikėjo įtikinti premjerą dėl įvairių paskyrimų, naujų įstatymų priėmimo arba pataisų. Be ministro pirmininko kooperacijos, valstybės vadovas tegalėjo tiesiogiai kreiptis į visuomenę ir prašyti jos paramos. Tą Valdas Adamkus ir darė su ne visada teigiamais rezultatais.
Šiame kontekste, kalbant apie politinį užnugarį ir santykius tarp valstybės vadovo ir premjero, daugiausia turima galvoje didelės, klasikinės ir populistinės partijos, o ne mažos, neretai įkurtos vieno asmens ambicijai ir interesam patenkinti (nors panašūs reiškiniai pasitaiko ir didelėse partijose). Tarp klasikinių būtų socialdemokratai ir konservatoriai, tarp populistinių – tvarkiečiai, prisikėlėliai ir darbiečiai.
Konservatoriai pasisakė už jokiai partijai nepriklausančią Dalią Grybauskaitę. Ne visi partijos nariai buvo patenkinti šiuo sprendimu, bet A.Kubiliui ir V.Lansbergiui atsisakius kandidatuoti, jie neturėjo kitos išeities. Taigi, Europos komisarę išrinkus prezidente, politinio užnugario neturėjimo problema bent teoriškai nebūtų didelė. Tačiau daug kas mano, jog nuomonių skirtumai tarp prezidentės ir premjero būtų neišvengiami, ir tai greičiausiai neigiamai atsilieptų į konservatorių paramai Seime.
Socialdemokratai į prezidentus rems savo naujai išrinktą pirmininką Algirdą Butkevičių. Jis yra geriausias iš visų žiniasklaidoje minėtų partijos kandidatų, su didele patirtimi ekonomijoje ir politikoje. Butkevičius yra pragmatiškas centristas, kuris, atrodo, gali dirbti su įvairių pažiūrų kolegoms. Jis mano, jog konstitucinės prezidento galios yra per daug ribotos.
Valstybės vadovą išrinkus iš trijų populistinių partijų, įtampa tarp prezidento ir premjero nebūtų didelė, jei abu priklausytų tai pačiai partijai. Paksas, Uspaskichas ir Valinskas savo partijose dominuoja iki tokio laipsnio, jog tarp jų ir jų paskirtų premjerų neatsirastų rimtų konfliktų; partijos narių lojalumas pirmiesiems būtų nepalyginamai didesnis negu antriesiems. Tačiau ir čia nėra viskas taip paprasta. Skirtingai nuo Valinsko, nei Paksas, nei Uspaskichas nekandidatuos į prezidentus, o rems pačių parinktus surogatus: Mazuronį ir Graužinienę. Pastaruosius išrinkus (nelabai didelė galimybė) santykiai su partija nebūtų tokie kaip į geltonuosius rūmus atėjus tikriesiems lyderiams.
Kokia situacija susidėliotų, jei prezidentas ir premjeras priklausytų skirtingoms partijoms, galima tiktai spėti. Čia turime du skirtingus precedentus. Prezidento Brazausko kadencijos pabaigoje jam teko dirbti su Gediminu Vagnorium, kuris buvo nominuotas parlamentinius rinkimus laimėjusių konservatorių. Pastarųjų dauguma Seime nerodė didelio noro kooperuoti su valstybės vadovu ir tai atsispindėjo Brazausko ir Vagnoriaus santykiuose.
R. Paksą išrinkus prezidentu, santykiai tarp jo ir premjero buvo lemiami iki šiol neegzistavusių faktorių. Nors valstybės vadovas tuo metu jau pirmininkavo liberaldemokratams, ši partija Seime nebuvo atstovaujama, ir dėl to jos lyderis neturėjo kitos išeities kaip dirbti su premjeru Brazausku. Be to, Pakso kadencija ilgai nesitęsė ir didžiąją jos dalį valstybės vadovas turėjo pašvęsti apkaltos procesui. Dėl šių priežasčių nebuvo sukurti ilgalaikiai precedentai, kurie įneštų aiškumo prezidento-premjero santykiuose.
Prezidento Adamkaus dvi kadencijos buvo unikalios, nes prieš išrinkimą jis nepriklausė jokiai partijai. Bendrai paėmus, prezidento santykiai su premjerais buvo geri, nors buvo ir išimčių, pavyzdžiui, Vagnoriaus ir Pakso atveju. Valdas Adamkus žinojo, jog Konstitucija jam neleidžia priklausyti partijoms, bet taip pat suprato, kad be politinio užnugario yra labai sunku prezidentines funkcijas atlikti. Todėl jis bandė sukurti naujosios politikos koaliciją, kuri jam suteiktų galimybę turėti didesnę įtaką Seime. Šis bandymas buvo tik iš dalies sėkmingas, nes viena yra inspiruoti koaliciją, o kita jos didžiausiai partijai vadovauti.
Šiuo metu įvairūs reitingai rodo, jog D.Grybauskaitė bus išrinkta pirmajame ture, nors, žinoma, dar per anksti daryti kategoriškas prognozes. Labai įdomus yra jos pasisakymas dėl prezidento galių. Europos Sąjungos komisarė mano, kad jų pilnai užtenka ir “viskas priklauso nuo valstybės vadovo gebėjimo pasinaudoti visomis /esamomis/ galiomis”. Grybauskaitė iki šiol yra žinoma kaip principinga finansų ir ekonomikos ekspertė. Bet jos politiniai gebėjimai dar nėra įrodyti, o, kaip ji pati sako, jų labai reikės sėkmingam valstybės vadovavimui. Ar komisarė turi pakankamai gebėjimų, tiktai ateitis parodys.