Paskutiniu metu Prezidento Valdo Adamkaus puolimas pasiekė neįtikėtinas proporcijas: jį puola ne tik profesionalūs prezidento kritikai, bet ir tie, kurie anksčiau tuo neužsiminėjo. Ir kas svarbiausia, ši kritikos lavina prasidėjo valstybės vadovo kadencijai baigiantis, kai buvo žinoma, jog jis daugiau nekandidatuos. Kitaip tariant, atrodytų, kad niekam, juo labiau politikams, neturėtų būti didelio intereso Valdą Adamkų pulti jam nueinant nuo politinės arenos.
Taigi kyla klausimas, kas kritikus motyvuoja šiuo metu prezidentą koneveikti, šį terminą vartoju, nes kai kurie jų yra peržengę elementaraus padorumo ribas. Prieš bandydamas į klausimą atsakyti noriu iš anksto pabrėžti, jog iš principo nesu prieš aukštų pareigūnų, įskaitant prezidentą, kritiką. Demokratinėje santvarkoje kritika yra ne tik reikalinga, bet ir neišvengiama. Šiuo atveju mane tiktai stebina ją praktikuojančių skaičius ir laiko pasirinkimas.
Taigi kam gali būti naudinga diskredituoti iš prezidento posto išeinantį Valdą Adamkų? Čia reikia pradėti nuo platesnio konteksto. Nėra paslaptis, kad Kremlius siekia išplėsti arba išlaikyti įtaką vadinamajame artimajame užsienyje; tai yra, buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. Viena iš kliūčių Maskvos planų įgyvendinime buvo Valdas Adamkus. Jo bekompromisinė provakarietška politika ir pastangos suartinti tokias valstybes kaip Ukraina, Gruzija, Moldova, idant efektyviau atsispyrus Rusijos spaudimui ir lengviau patekus į Europos Sąjungą bei NATO, Kremliui tikrai negalėjo patikti. Išėjęs iš Lietuvos geltonųjų rūmų valstybės vadovas paliks įtakingas asmuo, ypač tarptautiniuose santykiuose. Jo pažintys ir kontaktai su Vakarų ir Rytų Europos lyderiais sudarys galimybes paveikti politinius procesus senajame kontinente. Kitaip tariant, Valdas Adamkus buvo rakštis Maskvos planuose prezidentaudamas ir toks gali likti nebūdamas valdžioje.
Prezidentas nėra populiarus tarp tų, kurie siekia „išbalansuotos“ Rytų-Vakarų politikos.
Kai kurie Seimo nariai, aukšto rango pareigūnai ir kandidatai į prezidentus yra įsitikinę, jog Lietuva savų interesų nenaudai yra per daug suartėjusi su Vakarais ir dėl to yra dažnai jų ignoruojama. Iš kitos pusės, toks suartėjimas verčia Kremlių mūsų atžvilgiu imtis priešiškų priemonių. Išvada - savo interesų labui turėtume bent šiek tiek, o gal ir daugiau, atitolti nuo Vakarų, ypač Jungtinių Amerikos valstijų, ir suartėti su Rusija. Jos rėmėjai teigia, jog naujoji politika turėtų mažai atgarsio Europos Sąjungos ir NATO bendrijose, tačiau Maskva suteiktų ekonominių nuolaidų, arba bent nesiimtų dažnai praktikuojamo šantažo.
Kremlius aišku taip pat yra už balansavimą. Ar Maskvos ir mūsiškių balansuotojų panašios pozicijos atsirado norint palengvinti pirmajai savo tikslus pasiekti, aš nežinau. Tačiau šiuo atveju užsienio politikos tikslų sutapimas kelia daugelį klausimų. Čia vėl reikia pabrėžti, kad dauguma mūsų balansuotojų naują užsienio politiką siūlo norėdami padėti Lietuvai. Bet tarp jų yra ir tokių, kurie Kremliaus įtakos išplėtime Lietuvoje nemato nieko blogo.
Yra dar vienas faktorius, kurio negalima nepaminėti. Tai prezidento artimajame užsienyje institucija. Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo Maskvos užmačiom sėkmingiausiai pasipriešino tos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, kurios turi stipraus prezidento institucijas. Kremliui yra lengviau manipuliuoti susiskaldžiusį parlamentą negu plačias galias turintį valstybės vadovą. Taigi atrodo, jog panaikinus prezidento instituciją Lietuvoje būtų išvengta kito Adamkaus ir lengviau įtaką plėsti per prorusiškas partijas.
Pagaliau yra ir verslo interesai. Prekiaujantys su Rusija verslininkai nori su ja gerų santykių. Todėl jie nemėgsta, nors yra išimčių, nebalansuotos užsienio politikos.
Šioje srityje galima rasti nemažai pavyzdžių, bet vienas ypač krinta į akį. Fanatiškiausi prezidento kritikai yra randami dienraštyje, kurio savininkas turi daug verslo ryšių su Rusija. Gal dėlto ir nebuvo didelis siurprizas, kai dienraščio vyriausiasis redaktorius valstybės vadovą pradėjo kaltinti bendradarbiavimu su KGB.
O gal Valdas Adamkus tikrai buvo toks blogas prezidentas, jog jis pilnai nusipelnė visuotinės kritikos bet kuriuo laiku. Neseniai penki žurnalistai, politologai ir filosofai bandė įvertinti valstybės vadovo abi kadencijas. Diskusijos prasidėjo klausimu, ar iš viso galima ką nors pozityvaus apie jas pasakyti. Atsakymas: surasti teigiamų dalykų yra labai sunku.
Prezidento Valdo Adamkaus pasiekimai yra gerai žinomi ir jie buvo daug kartų teigiamai įvertinti Lietuvoje ir užsienyje. Dėl to jų nekartosiu. Be to, iki pat antrosios kadencijos pabaigos valstybės vadovo viešosios opinijos reitingai išliko labai aukšti. Taigi, jei dabar kai kurie komentatoriai mažai ką pozityvaus Valdo Adamkaus prezidentavime suranda, žmonės tos problemos neturi.
Siūlymas užsienio politiką tarp Rytų ir Vakarų balansuoti yra ganėtinai dirbtinis. Nuo Prezidento A.Brazausko kadencijos pradžios Lietuvos valdžia siekė normalių santykių su Rusija, pagrįstų lygių, suverenių valstybių principu. Idant ryšius su didžiuoju Rytų kaimynu sunormalizavus, V. Adamkus lankėsi Maskvoje ir po susitikimo su Prezidentu Putinu jį pakvietė apsilankyti Vilniuje. Tačiau Rusijos vadovas į Lietuvą neatvyko ir tai atspindėjo Kremliaus požiūris į mūsų valstybę: Lietuva nėra verta dėmesio, jei ji nesutinka su jo reikalavimais.
Taip pat sunkiai įtikėtinas yra Maskvos ir balansuotojų teiginys, jog santykiai pagerėtų, jei iš Lietuvos pusės nebūtų tiek daug ją erzinančių pareiškimų. Nors pavieniai politikai ir valdžioje nesantieji retsykiais išreiškia Kremliui nepatinkančias pozicijas, kaip kompensaciją už okupacijos metu padarytą žalą, kiek žinau tai niekada nebuvo svarbus faktorius oficialiose Vilniaus-Maskvos derybose.
Apskritai balansuotos politikos šalininkai, sąmoningai ar nesąmoningai, savo pažiūras grindžia klaidinga prielaida, kad Lietuva yra daugiausiai atsakinga už pašlijusius santykius su Maskva. Bet ar jie iš tikrųjų norėtų cenzūruoti žiniasklaidą ir visus tuos, kurie viešai Kremlių kritikuoja? Jei taip, tai prisimena 1939-1940 metai ir atsiranda abejonės, ar šiandien Lietuva yra suvereni valstybė.