Homo ludens. Žaidžiantis žmogus, – dar 1938 m. Jonano Heizingos veikaluose aprašytas, – neatsakingas visiškai, pasiduodantis emocijoms, svaiguliui, pramogaujantis, ieškantis – ne naudos, ne prasmės, bet – ekstazės ir užsimiršimo... Jei, kaip sakoma, žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, gal ir Dievas toks – žaidžiantis, neatsakingai kuriantis ir griaunantis, besidžiaugiantis momento efektu... Civilizacijos, – tūkstančių žmonių gyvenimai ir likimai – atsirandančios ir vėl pranykstančios – lyg ranka nubraukiamos... Likę kaip nostalgijos ženklas, atminties pėdsakas istorijoje... Egzotiškas objektas, į kurį projektuojame savo pasąmoninius troškimus, lūkesčius, ir viltis....

Daiktų, gaminių, kūrinių ir jų vartojimo pasaulis šiandien yra kaip reikiant įsibangavęs. Prie tokių bangų pripratęs Vakarų žmogus atrodo atsparesnis ūkio jūrligei, o štai dvidešimtmečiui neokapitalizmo jaunuoliui- posovietinės šalies žmogui - atrodo, kad ne tik grindinys po kojomis linksta, bet ir dangus griūva. Tai suprantama ir ko gero net neišvengiama savijauta.

Kelissyk pralaimėjusi Prezidento rinkimus Kazimiera Prunskienė nepasiduoda – šįkart kuria naują politinę partiją. Laikas, tiesa, itin palankus – valdančioji dauguma, dėl visiškai objektyvių priežasčių, yra pasmerkta nepopuliarumui. O rinkimai ant nosies.

Kovo 18-osios, trečiadienio, vakare Berlyno-Brandenburgo Mokslų Akademijos salė ošė ovacijomis: vokiečiai ir ne tik jie, net su sinchroninio vertimo ausinukais klausę paskaitos, šitaip dėkojo iškiliam lenkui ir europiečiui, publicistui ir didžiausio Lenkijos laikraščio Gazeta Wyborcza redaktoriui Adamui Michnikui už paskaitą ir už tuos darbus, kuriuos po Berlyno sienos ir komunizmo griūties Europoje jis nuveikė mūsų visų laisvės labui. Dvi dienas diskutavome, kas nutiko su ta laisve ir jos lūkesčiais Vidurio Rytų Europoje, kuri savo sunkmečio slenkstį mina sutrikusi, pasimetusi ir nusivylusi. Viena tos nevilties ir apniukusio horizonto priežastis yra degradavusi mūsų žiniasklaida.

Kovo pradžioje šias eilutes rašant jau žinome beveik visų didžiųjų partijų kandidatus į prezidentus. Dabar kyla klausimas, kuris kandidatas turi didžiausią potencialą būti efektyviu valstybės vadovu. Konstitucija nurodo, kad prezidentas turi būti nepartinis. Ši nuostata, nors aiškiai suformuluota, vis dėlto gali būti lyg ir apeita. Algirdui Brazauskui laimėjus rinkimus, jis turėjo išeiti iš LDDP, kuriai vadovo nuo pat įkūrimo. Tačiau ar prarado partijoje įtaką iš jos pasitraukęs? Atsakymas yra taip ir ne.

Istorijos laikrodžiui mušant simbolines valandas, gundančias palyginti Pirmosios ir Antrosios Respublikos – Vasario 16-sios ir Kovo11-sios Lietuvos – laisvės dvidešimtmečius, galvon lenda klausimas apie tai, koks buvo sunkiausiai įveikiamas Rusijos viešpatystės Lietuvoje paveldas anuomet ir dabar. Tyrinėtojai ir pastabūs komentatoriai ilgainiui išryškino daugelį bruožų, šiandien įsirašančių į populiarėjantį pokolonializmo diskursą. Čia stabtelčiau ties vienu iš jų – teisinės sąmonės ir teisės kultūros bruožu.

Paskutiniu metu Prezidento Valdo Adamkaus puolimas pasiekė neįtikėtinas proporcijas: jį puola ne tik profesionalūs prezidento kritikai, bet ir tie, kurie anksčiau tuo neužsiminėjo. Ir kas svarbiausia, ši kritikos lavina prasidėjo valstybės vadovo kadencijai baigiantis, kai buvo žinoma, jog jis daugiau nekandidatuos. Kitaip tariant, atrodytų, kad niekam, juo labiau politikams, neturėtų būti didelio intereso Valdą Adamkų pulti jam nueinant nuo politinės arenos.

Europos Parlamentas pritarė stalinizmo aukų įprasminimui

Europos Parlamentas balandį priėmė nutarimą dėl Stalinizmo aukų atminties įprasminimo. Ir tai, mano galva, nemažas visos Europos laimėjimas. Nors ir simboliškai, bet nutrinama dar viena riba tarp Rytų ir Vakarų, ten kur prieš daugiau nei pusamžį dunktelėjo geležinė uždanga, kurios traiškantį svorį labiausiai pajuto Vidurio ir Rytų Europos gyventojai.