Kol Lietuva buvo sovietų okupuota, lietuvių išeivija buvo susiskaldžiusi į kultūrinių ryšių su Lietuvos žmonėmis šalininkus ir jų priešininkus. O kadangi „Santara-Šviesa” buvo vienintelė organizacija, atvirai pasisakiusi už ryšius ir besivadovaujanti šūkiu „Veidu į Lietuvą”, kai kas išeivijoje įtarinėjo, kad joje gali būti agentų, dirbančių sovietų naudai.
Šiuo požiūriu laimingesni buvo Akiračiai. Tiesa, pradžioje ir mėnraštis susilaukdavo įtarinėjimų, buvo net pravardžiuojamas maskviračiais. Tačiau skirtingai nuo savo veikla reklamuotis nemėgstančios organizacijos, mėnraštis savo veidą atskleidė turiniu ir įtarinėjimai atslūgo. O Sąjūdžiui pradėjus persitvarkymą, atvedusi į nepriklausomybę, iš išeivijos į talką pirmieji atskubėjo tie, kurie buvo atsigręžę „Veidu į Lietuvą”.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad praėjus 20 metų nuo Sąjūdžio pradžios, KGB agentų paieškos „Santaroje-Šviesoje” ir Akiračiuose prasidės Lietuvoje. O pradėjo jas ne koks nors konspiracijų teorijomis sergantis naivuolis, bet rimtas tos srities „specialistas”, vieno iš pagrindinių šalies dienraščių Lietuvos žinių vyr. redaktorius Valdas Vasiliauskas. Ne mažiau įspūdingi ir pono Vasiliausko sovietiniai kredencialai: karjeros komunistas, į partiją įstojęs dar studijuodamas paskutiniame universiteto kurse, 1987 m. jau buvo LTSR Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininkas. Jam drauge su KGB majoru P. Sinkevičiumi Partija ir Vyriausybė 1988 m. patikėjo atsakingas pareigas – vadovauti į „nedraugišką užsienį”, t.y., į JAV vykstančiai Jaunimo teatro grupei. Štai kaip kukliai V. Vasiliauskas save pristato Lietuvos žinių straipsnyje (2009.04.20) „Valdas Adamkus ir KGB”:
„...geriausias Lietuvos metų teatro kritikas, kurio straipsnius spausdino Maskvos žurnalai ir net „Literaturnaja gazeta”, ... daugumos Jaunimo teatro aktorių draugas, tikras likimo numylėtinis, ... Amerikoje ūmai tapau ... nekenčiamos komunistų valdžios atstovas ... buvau tuščia vieta.”
Tai va, dabar viskas aišku: tragedija prasideda tada, kai buvę viršininkai tampa ... tuščia vieta. Užgautos ambicijos... O kalti santariečiai. Reikia ir jiems tuo pačiu atsilyginti. Parašyti, kad buvęs santariečių vadas, dabartinis Lietuvos prezidentas per pusryčius su KGB majoru kalbėjosi taip, jog Vasiliauskui atrodė lyg jiedu būtų seni pažįstami. Pagal deduktyvinę logiką, išvadą, kad Prezidentas = sovietų agentas Fermeris, skaitytojai pasidarys patys.
Savo 1988 m. kelionę į JAV su Jaunimo teatru Vasiliauskas prisimena ne pirmą kartą. Dar pernai Akiračiuose (2008 nr. 9-10 „Sudužusios karjeros patriotizmas”) stebėjausi, kad net praėjus 20 metų straipsnį iliustruoja vien tik KGB dokumentų citatomis. Iš kur toks aklas tikėjimas ir pasitikėjimas šios sovietų struktūros teisingumu ir objektyvumu? Šitokia mano pastaba, pasirodo, gerokai supykdė Lietuvos žinių vyr. redaktorių; Jis rašo:
Iš archyvų buvo ištraukta slapta 1986 metų KGB pažyma „Santara-Šviesa ir kiti” ... Tokio plataus akiračio „Santaros-Šviesos” advokatai lengvai nukalė gynybos matricą: kaip LŽ galėjo remtis KGB dokumentais, juk jie nepatikimi, gali būti suklastoti, nors pažymą pasirašė aukščiausio rango KGB karininkai – pulkininkas, LTSR I skyriaus viršininkas V. Karinauskas ir pulkininkas, LTSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas E. Baltinas. LŽ teko ieškoti patikimesnio šaltinio – pačių „Akiračių” atsivėrusiuose specialiuosiuose fonduose. Viskas pasitvirtino; KGB buvo rimta organizacija, „prirašinėjimų” ir akių dūmimo netoleravo. Visos KGB operacijos nukreiptos prieš šv. Kazimiero 500 metų mirties paminėjimą ir kitus svarbiausius Amerikos lietuvių gyvenimo įvykius, buvo įamžintos „Akiračių” komplektuose.
Deja, nei abiejų „rimtos organizacijos pulkininkų” minimos akcijos, kurias jų agentai įamžino Akiračiuose, nei tų agentų pavardžių jis nenurodė. Tačiau nenusiminkime, draugas Vasiliauskas nepaliko mūsų nežinioje. Nurodęs kelių užverbuotų santariečių slapyvardžius ir paminėjęs, kad svarbiausias iš jų „Pirklys” išsitarnavo privilegiją kviesti sovietinius menininkus į Ameriką, jis toliau rašo:
Suderinus su LKP CK, tokia grupė po ilgo kruopštaus pasirengimo buvo pasiųsta iš keturių žmonių, kurių tarpe buvo agentas „Jonas”, kandidatas verbavimui ir patikimas asmuo, kiekvienam buvo nurodyta aiški elgesio linija ir iškelti konkretūs uždaviniai. Literatūriniame „Draugo” priede buvo išspausdintas interviu su „Pirkliu”, kuris objektyviai pristatė sovietinius menininkus, dalyvavusius literatūriniame vakare. (...) Tereikia atsiversti „Draugo” komplektą ir sužinosi, kas buvo tie literatūros vakaro dalyviai
Pagaliau, po daugiau negu 20 metų, sužinojome, kokie rašytojai atvykę iš Lietuvos anuomet skaitė savo kūrybą išeivijos literatūros vakare. O už šios „paslapties” atskleidimą turime būti dėkingi abiems KGB pulkininkams ir draugui Vasiliauskui.