2009 m. rugsėjo 4 –6 d.
Kėdainių raj., Šeteiniai

2009 m. birželio 26–28 d.

Molėtų rajonas, Alantos verslo ir technologijos mokykla

Tai jau trečiasis straipsnelis, tęsiantis ciklą „Iš tyrėjo užrašų“. Šįkart norisi pasidalinti įspūdžiais bei refleksijomis po konferencijos „Pilietinės žiniasklaidos prielaidos“, kurioje dar praėjusių metų pabaigoje ir pačiam teko dalyvauti bei skaityti pranešimą „Kokios žiniasklaidos reikia pilietinės visuomenės veikėjams?“

Akivaizdu – Vytautas Kavolis – bene garsiausias lietuvių sociologas. Jau būdamas dvidešimt trejų metų su draugais (Valdu Adamkumi, Julium Šmulkščiu ir kitais) sugebėjo suburti liberalaus galvojimo sambūrį – Santarą-Šviesą, kuris gyvuoja jau penktą dešimtį. Jis buvo ne tik įkūrėjas, bet ir charizmatinis lyderis, įkvėpėjas. Savo nenuilstama energija draugus ir kolegas nuolat užkrėsdavęs darbštumu ir kruopštumu. Kaip teko girdėti ne iš vieno Santaros-Šviesos „šeimos“ nario – V. Kavolis buvo neatsiejamas simbolis. Iki pat mirties jis buvo ir Metmenų redakcinės kolegijos pirmininkas. Čia jis taip pat sugebėjo sukurti savitą atmosferą su kavolišku atspalviu (gerąja prasme). Apie jo produktyvumą byloja ir šešiolika knygų bei per du šimtai penkiasdešimt publikuotų straipsnių įvairiomis kalbomis. Apie Vytautą Kavolį kalbėti galima ilgai. Tačiau tai visiems daugiau mažiau žinomi faktai (gan išsamią Kavolio biografiją galima rasti knygoje Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos.). Tačiau ar daug kas atkreipė dėmesį į Kavolio asmeninių bruožų ir kūrybos sąsajas? Ties tuo knieti apsistoti ilgėliau.

Impresija iš Kaune vykusio muziko ir filosofo susitikimo

Esu senas santarietis. Kol vyko suvažiavimai Tabor Farm, nuolat dalyvavau kaip žiūrovas ar paskaitininkas nuo pat atvykimo į Ameriką. Pakviestas į š suvažiavimą Alantoje, sutikau pasidalinti savo pastebėjimais iš dvidešimties metų gyvenimo ir darbo Niujorke. Esu praktikas restauracinėje ir paminklotvarkinėje veikloje, bet ne teoretikas ar akademikas. Turėdamas architektūrinį išsilavinimą bei liberaliai galvojantis apie viską gyvenime, pradėjau pastebėti, kad pasidariau konservatyvus, vertindamas naujos architektūros atsiradimą užstatytoje aplinkoje. Estetinis architektūros vertinimas nugrimzdo kažkur gilyn, o iškilo mažai su architektūra susijusių gyvenimo reiškinių analizė. Dirbdamas Niujorke bei stebėdamas kasdieninius pasikeitimus jame, pradėjau įžiūrėti reiškinius, kurie per ilgą laiką virto tam tikros logikos turinčia tėkme. Tai būtų tarsi antropologinis požiūris į komplikuotą ir labai įdomų Niujorko miesto kitimą.