Žvilgsnis į „Akiračių“ literatūros kritiką. Pirmieji leidybos dešimtmečiai

Nuo pat pirmųjų įsikūrimo metų mėnraštis skyrė pakankamai daug dėmesio literatūros kritikai, kultūros įvykų apžvalgai. „Akiračių“ redkolegijos nuostata buvo orientuota į dvi svarbiausias temas: sovietinės Lietuvos literatūros pristatymą bei Lietuvoje leidžiamų knygų recenzavimą, taip pat išeivijos literatūros analizę bei apžvalgas. Siekis informuoti skaitytojus išeivijoje apie Lietuvoje vykstančius kultūrinius renginius, supažinti su žymesniais lietuvių menininkais, rašytojais ir jų kūryba, pateikti skirtingus požiūrius apie Lietuvoje kuriamą literatūrą buvo vienas iš „Akiračių“ siekių. Kita „Akiračiuose“ skelbtos literatūrinės kritikos kryptis buvo analizuoti išeivijos literatūrą, nevengiant vertinimo skirtumų, kelti diskutuotinas problemas. Apie svetur kuriamą literatūrą rašė tiek nuolat mėnraštyje bendradarbiavę išeivijos literatūros kritikai, tačiau dažnai būdavo perspausdinami ir Lietuvos periodikoje skelbtos išeivijos rašytojų knygų recenzijos bei atskiri išeivijos literatūrai skirti straipsniai. Apie juos rašė patys redkolegijos nariai, tomis temomis buvo skatinami rašyti ir kiti bendradarbiai.[1] Į rašančiųjų apie literatūrą bendradarbių gretas jau pirmaisiais metais įsijungė literatūrologas Bronius Vaškelis, apie literatūrą rašė redkolegijos narys Liūtas Mockūnas, Algirdas Titus Antanaitis, Bronys Raila, R. E. Maziliauskas. Maždaug trečdalį straipsnių mėnraštis perspausdindavo iš sovietinės Lietuvos leidinių „Kultūros barai“, „Pergalė“, “Literatūra ir menas“, „Nemunas“. Prie tokių tekstų redkolegija dažniausia pridėdavo savo komentarą, o kartkartėmis dėl juose išsakyto požiūrio kildavo diskusijos, kiti požiūriai ir nuomonės buvo skelbiami tame pačiame ar jau tolimesniuose „Akiračių“ numeriuose. Retkarčiais leidinyje buvo skelbiama ir originalioji grožinė ar verstinė literatūra. Tačiau kūrybos pavyzdžiai buvo skelbiami arba prie vieno ar kito autoriaus kūrybos pristatymo, tik kūrybos fragmentas buvo skelbiamas itin retai. Kartkartėmis buvo pristatomas ir vienas kitas nelietuvis rašytojas, pateikiant nedidelius jų kūrybos vertimus. 1971 m. skyriuje “Susipažinimui“ Tomas Venclova pristatė C. Norvidą ir jo kūrybos vertimus, vėliau Cz. Miloszo kūrybą.

Vienas iš pirmųjų, pradėjusių „Akiračiuose„ rašyti apie Lietuvos rašytojų kūrybą buvo B. Vaškelis. Jau nuo 1969 m. “Akiračiuose“ atsiranda rubrika „Susipažinimui“, kurioje B. Vaškelis, pasirašinėdamas J. Vėlaikio slapyvardžiu pristatė Janinos Degutytės, Romualdo Lankausko, Sigito Gedos, Jono Mikelinsko, Juozo Grušo, Kazio Sajos kūrybą. B. Vaškelis teigia, kad rašyti „Akiračiams„ apie Lietuvos rašytojus jį paskatino V. Rastenis, kuris literatūrą iš Lietuvos gaudavo jau nuo 1950 metų. „Nekilo ranka rašyti apie Juozą Baltušį, Justiną Marcinkevičių. Aš sustojau prie tų, kuriuos sovietmečio spauda peikė (Lankausko, Mikelinsko, Sajos, Grušo). Kilo problema, kaip vertinti. Jeigu puolamą rašytoją ginsi, bus blogai, kritiškiau atsiliepsi, vėl negerai. Todėl vengiau bet kokių vertinimų, pasirinkau neutralų, bendrą rašymo būdą: atranka, įvertinimas, susipažinimas“. [2]

Taip 1968 m. „Akiračiuose“ atsirado ilgą laiką leidinyje gyvavęs skyrius, kurio pagrindiniu autoriumi buvo B. Vaškelis. Trečiajame numeryje yra pristatoma J. Degutytės kūryba: pateikiami svarbiausi autorės kūrybinės biografiniai faktai, skelbiamas eilėraščių pluoštas ir aiškus, argumentuotas kūrybos pristatymas. Iki 1975 m. B. Vėlaikis rubrikoje „Susipažinimui“ pristatė Vytautės Žilinskaitės, Jono Mikelinsko, Sigito Gedos, Romualdo Lankausko, Juozo Grušo, Marcelijaus Martinaičio, Raimundo Kašausko, Jono Strielkūno, Raimundo Samulevičiaus, Vytauto Kubiliaus, Vlado Šimkaus, Juozo Apučio, Icchoko Mero kūrybą. Vos kelis kartus šiame skyriuje rašė A. T. Antanaitis, jis skyrelyje „Susipažinimui“ pristatė Jono Avyžiaus ir Belgijoje gyvenusio Eduardo Cinzo kūrybą. Šalia kūrybos pristatymo skelbiamas didesnis ar mažesnis pluoštas autoriaus kūrybos. Pristatant rašytojų kūrybą yra neapsieinama be polemikos su socialistinio realizmo doktrina bei kritiškais aptariamųjų autorių vertinimais sovietinės Lietuvos spaudoje. Po 1975 m. skyrius „Susipažinimui“ tapo nereguliarus, kartkartėmis po šia rubrika rašė kiti autoriai: Antanaitis, Violeta Kelertienė.

Nuo pat „Akiračių„ įsikūrimo leidinyje bendradarbiavo ir Algirdas Titus Antanaitis. Leidinyje jis skelbė literatūros kritikos straipsnius, recenzijas, nuo 1974 m. pradėjo rašyti išsamias literatūros apžvalgas, kuriose per kelis numeris pateikdavo per metus išeivijoje išleistų romanų, novelistikos, dramaturgijos ir poezijos knygų vertinimus. Poleminiai literatūros, teatro, spaudos klausimai buvo aptariami ir Antanaičio skiltyje “Atvirai kalbant“. Literatūros kritikos straipsnius, apžvalgas ir recenzijas Antanaitis pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: Titas Guopis. Kęst. Reikalas, Irena Trakelytė, Titas Alga. Antanaitis buvo vienas produktyviausių “Akiračių bendradarbių“. Jo literatūrai skirti straipsniai išsiskiria nuoseklumu, kritinėmis įžvalgomis. 1970 m. pradėjęs bendradarbiauti mėnraštyje A. T. Antanaitis rašė iki 2004 metų.

Jo rašymui būdingas nuoseklumas, aptariant rašytojų tematiką, žanrą, stilistiką. Pristatydamas E. Cinzo debiutinę novelių knygą jis rašo: „E. Cinzas, atrodo, rašo išprususiam, reiklesniam skaitytojui, kreipdamas tolygų dėmesį ir į tai, kas pasakyta, ir kaip pasakyta. Jis bando tą skaitytoją sau palenkti ne pigiais sentimentais, saldžiarūgščia romantika, jam artimų nostaslgijų užuominomis, bet aktualiomis problemomis, įdomiais charakteriais, reikliomis situacijomis ir tvirta, sąmoningai pinama, tačiau natūraliai besivystančia intriga. Vien tai mūsiškėje literatūroje yra neeilinės dorybės.“[3]

Išskirtinėmis “Akiračiuose“ tapo Antanaičio rašytos išeivijos literatūros apžvalgos. Antanaitis savo literatūrines apžvalgas iš pradžių skelbė “Metmenyse“, vėliau žurnalo redaktoriui V. Kavoliui jų atsisakius, o „Akiračių“ redaktoriams paraginus autorius jas čia ir skelbdavo.[4] Jas autorius mėnraštyje pradėjo skelbti nuo 1974 m. ir rašė beveik trisdešimt metų. Lietuvių išeivijos rašytojams leidžiant daug ir įvairių žanrų knygų jų apžvalgos tęsdavosi per tris- keturis mėnraščio numerius. Autorius atskirai aptardavo per metus išeivijoje išleistus romanus, smulkiąją prozą, poeziją, dramos knygas, kūrinius vaikams. Antanaičio nuosekliose literatūros apžvalgose nelikdavo nepastebėta nei viena per metus išėjusi knyga, autorius nuosekliai pristatydavo knygos tematiką ir stilistiką, ją įverdindavo paties autoriaus bei egzilio literatūros kontekste. Nepaisant gausios faktologijos ir mežiagos, kurią pristatydavo apžvalgininkas, jo tekstuose neišnykdavo kritinis vertinamasis aspektas.

Mėnraštyje randame B. Railos poleminių pastabų apie visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, vienas kitas tekstas yra skirtas ir literatūrai. Straipsnyje „Kelios skaitytojo, stebėtojo, mėgėjo ištraukos ir pastabos“ kritiškai, provokuojančiai žvelgia į išeivijos ir Lietuvos poeziją, siedamas
ją su religiniais, politiniais, visuomeniniais aspektais. B.Raila „Akiračiuose“ bendradarbiavo su tam tikromis pertraukomis. „Aštuntojo dešimtmečio viduryje Akiračiuose savo skiltį turėjo žurnalistas Bronys Raila. 1977 m. buvo išleistas jo publicistikos rinkinys pavadintas Bastūno maištu. Knygai pasirodžius, Akiračiai gavo apyjaunio vyruko Aleksandro Pakalniškio straipsnį/recenziją, kurioje šis labai kritiškai pasisakė apie Railos knygą. „Atviro žodžio“ vardan redkolegija nutarė Pakalniškio straipsnį spausdinti. Pasipiktinęs Raila po ilgą laiką Akiračiams nerašė.

1992 m. B. Raila vėl sugrįžo į Akiračius. Vienoje skiltyje jis kritiškai pasisakė apie buvusį trečiafrontininnką Kostą Korsaką. Savo skiltyje “Ir taip, ir ne“ istorikas Vincas Trumpa pareiškė priešingą nuomonę. Tada B. Raila, pranešęs, jog negalįs bendradarbiauti leidinyje, kurio bendradarbiai nėra tartpusavyje solidarūs, vėl pasitraukė iš Akiračių, šį kartą jau visiems laikams.“[5]

A. Pakalniškio recenzija sukėlė tam tikrą triukšmą, po jos pasirodymo pirmajame 1978 m. numeryje paskelbiame net trys su recenzijos autoriumi polemizuojantysir B. Railą ginantys straipsniai, kuriuose savo nuomonę išsakė Stasys Santvaras, Arvydas Barzdukas ir Vytautas Alantas. Redkolegija paskelbė visus tuos straipsnius, dar kartą primindama, kad skelbia pačias įvairiausias nuomones ir pozicijas.

Atskirą „Akiračiuose“ skelbtų tekstų grupę sudaro tekstai, kuriuose egzilio literatūrą vertina Lietuvos literatūrologai. Su komentarais ar be jų redkolegija perspausdindavo jų straipsnius iš Lietuvos periodikos, o vėlesniais laikais juos užsakydavo. „Akiračiai“ paskelbė Sigito Gedos recenziją apie apie Jono Meko „Poeziją“, 1971 m. išleistą Lietuvoje, Mykolo Sluckio publicistinį reportažą apie K. Barėno „Dvidešimt vieną Veroniką“ (perspausdinta iš „Pergalės“). 1972 m. Nr. 6 „Akiračiai perspausdina Vytauto Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės“, tais pačiais metais skelbto „Nemune“, fragmentus bei straipsnio autoriaus poziciją kritikuojančios ir smerkiančios partinės nomenklatūros vertinimo ištraukas, dar vėlesniame numeryje perspausdina Algimanto Baltakio straipsnį, smerkiantį ir kritkuojantį V. Kubiliaus straipsnyje išsakytą požiūrį. „Akiračiuose“ būdavo pristatomas diskusiją, polemiką sukėlęs tekstas, knyga, literatūrinis įvykis ir reakcija į jį.

Visada mėnraštis stengėsi oponuoti socialistinio realizmo literatūros sampratai, pastangoms ideologizuoti literatūrą. Spausdindami sovietinės spaudos ištraukas apie J. Avyžių, J. Aputį, J. Mikelinską redakcija visada dada ir kitą, oponuojantį straipsnį arba bent jau readakcijos komentarą, aiškiai identifikuojantį tekstą ir argumentaciją, kodėl vienas ar kitas tekstas skelbiamas.

Pastangos ne tik supažindinti savuosius skaitytojus su sovietinės Lietuvos rašytojų kūryba, bet ir spausdinti jų tekstus bei interviu. Redakcinės kolegijos nariai nuolatos dėjo pastangas ryšius su Lietuvos kultūrininkais megzti vardan mėnraščio tekstų ir temų įvairovės. H. Žemelis mini savo pastangas per tuometinę „Tėviškės“ draugiją ieškoti ryšių su Lietuvos rašytojais. „Dėl ryšių teko ilgesnį laiką susirašinėti su „Tėviškės“ draugijos vadovu P. Petroniu. Mums rūpėjo įtraukti rašytojus ir kitus kultūrininkus į dialogą, gauti iš jų pasikalbėjimų ir pan. P. Petronis pasiūlė savo paslaugas, bet paaiškėjo, jog tai buvo užmaskuota kontrolė – kas su kuo kalba ir ką kalba. Mano pirmoji sąlyga pradėtam dialogui su „Tėviškės“ draugija – išjungti politinį aspektą. Deja, ilgai trukęs dialogas nebuvo sėkmingas. Kokia buvo P.Petronio žadėta parama, rodo toks pavyzdys. Mes paruošėme rašytojams J. Avyžiui ir J. Marcinkevičiui klausimus ir pasiuntėm P. Petroniui, prašydami perduoti rašytojams, kad mes galėtumėm pasikalbėjimus paskelbti Akiračiuose. Po kiek laiko gavau iš P. Petronio laišką, kad atsakymai paruošti ir jis tuoj mums juos persiųs. O už savaitės ateina piktas jo laiškas, pranešantis, kad dėl antitarybinės Akiračių laikysenos, rašytojai atsisakė bendrauti. „[6] Dažnu atveju redakcinės kolegijos narių pastangos išlaikyti pusiausvyrą ir tematinę įvairovę nedavė apčiuopiamų rezultatų.

1969 m.“Akiračiuose“ atsiranda ir recenzijų skyrius. Knygos buvo recenzuojamos ne kiekviename kiekname mėnraščio numeryje, tačiau dažname numeryje randame net po kelias recenzijas. 1969 m. „Akiračiai“ skelbia K. Bradūno sudarytos ir išleistos kolektyvinės lietuvių išeivijos literatūros istorijos recenziją. Recenzijos autorius L. Mockūnas nuosekliai, kritiškai ir reikliai žvelgia į leidinį, stokojantį vakarietiškų kontekstų bei įtakų vertinant lietuvių išeivijos literatūrą. L. Mockūnas „Akiračiuose“ paskelbė daugelio išeivijoje ir Lietuvoje leistų knygų recenzijas. Jo dėmesį traukė istorinės tematikos grožinė literatūra. Gana kritišku žvilgsniu yra vertinamas Jurgio Gliaudos romanas „Agonija“, Juozo Kralikausko romanų trilogija karaliaus Mindaugo tema, Jurgio Jankaus istorinė drama „Peilio ašmenimis“, tuo tarpu kritiko simpatijų sulaukė Algirdo Landsbergio rezistencijos temai skirta modernia stilistika parašyta drama „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Nesunku numanyti, kad prioritetas atiduodamas modernesnės stilistikos bei universalesne menine kalba išsiskiriantiems kūriniams.

R. Šilbajoris “Akiračiuose“ savo recenzijas pradeda skelbti nuo 1969 metų, leidinyje jis bendradarbiavo iki pat savo mirties ir „Akiračių“ persikėlimą į Lietuvą (2005). Deja, abi šios datos simboliškai sutapo. Jo aktualiajai lietuvių literatūros problematikai skirti straipsniai, knygų recenzijos pažymėti aštrios įžvalgos ženklu. Jau pirmojoje savo recenzijoje mėnraštyje pristatydamas V. Bogutaitės lyrikos knygą ją pirmiausia „įrašo“ į „neornamentuotos kalbos“ generacijos kontekstą, ieškodamas dar tik debiutuojančios poetės individualybės ženklų:“Įdomu pastebėti Bogutaitės kūryboj jau gana savitą , asmenišką bruožą, turintį ryšio su pačiu jos žodynu. Tai poetiniai vaizdai kilę ne iš Mackaus „antitikrovės“, ir ne iš tradicinės mūsų lyrikos kalbos, bet iš mechaniškos, neorganinės miesto aplinkos.“[7] R.Šilbajorio recenzijos daugiausiai analizavo lietuvių išeivijoje, o taip pat ir Lietuvoje leistas knygas. Kartais redkolegija inspiruodavo literatūros kritiką recenzuoti vieną ar kitą knygą, tačiau dažniausiai autorius ir knygas rinkdavosi pats recenzentas.

Kai apie 1990 m. L. Mockūnas pradėjo daugiau domėtis istorija, jis „Akiračių „ bendradarbiams literatūros kritikams ir rašytojams inspiruodavo temas, siūlydavo recenzuoti vienus ar kitus leidinius. Didelė dalia R. Šilbajorio, V. A. Jonyno rašytų straipsnių per tuos 15 metų ( iki „Akiračių“ perkėlimo į Lietuvą 2005 m.) buvo užsakyti L. Mockūno. Ypač jį džiugindavo kai kuriuos tekstus lydinti polemika, kuri nesiribojo tik mėnraščio puslapiais, o persikeldavo į kitus išeivijos ir Lietuvos kultūrinių leidinių kontekstus. Netgi galima sakyti, kad pats redaktorius gana dažnai sukurdavo tą emocinę įtampą diskusijai ar polilogui įžiebti.

V. A. Jonynas „Akiračiuose“ bendradabiavo ilgai, beveik 30 metų, Tai buvo vienas produktyviausių literatūros krtikių, matavusių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje rašytą literatūrą, paskelbė recenzijas apie J. Aputį, R. Lankauską, R. Gavelį, J. Erlicką, J. Meką. Į literatūrą kartais V. A. Jonynas žvelgė per sociologinę, lyginamosios literatūros prizmę. Jo darbams būdingas pomėgis išskleisti plačia laikotarpio ir kultūrinio konteksto panoramą. „Rašau kritiką, nes išeivijos sąlygose ji kitokia. Kažkaip tyresnė, mažiau panaši į išlaikomą moterį.“[8] Su ironija autorius gvildena literatūros krtikos išskirtinumą ir funkcijas. Kritikas savo recenzijose nevengė lyginti skirtingų epochų, įvairiuose kultūriniuose kontekstuose subrendusius kūrinius.

Pateikdami netradicines įžvalgas, supriešindami nuomones „Akiračiai“ savo bendradarbius, skaitytojus nuolat provokavo polilogui, svarstymui, savosios pozicijos raiškai.

[1] D. Dapkutės ir D. Kuizinienės pokalbis su L. Mockūnu ir Z. Rekašiumi 2006 09 22.

[2] D. Kuizinienės interviu su B. Vaškeliu 2006 11 29.

[3] A. T. Antanaitis. Eduardas Cinzas ir jo Brolio Mykolo gatvė// Akiračiai, 1972, nr. 8, p. 9.

[4] D. Kuizinienės pokalbis su L. Mockūnu 2006 10 15.

[5] Jolantos ir Leonido Donskių interviu su L. Mockūnu. Vienuolika klausimų akiratininkams// Akiračiai, 1999, nr. 5(309), p. 12.

[6] Jolantos ir Leonido Donskių interviu su H. Žemeliu. Vienuolika klausimų akiratininkams// Akiračiai, 1999, nr. 6(310), p. 12-13.

[7] R. Šilbajoris. Paskambink telefonu truputį vėliau...// Akiračiai, 1969, nr. 8, p. 14.

[8] Vyt. Jonynas. Kodėl rašau? // Akiračiai, 1976, nr. 7(81), p. 13.