Neseniai pasirodė „Versus Aureus“ leidyklos parengtas antrasis Santaros-Šviesos 25-mečio knygos leidimas, kuriame primenama šio liberalaus sambūrio istorija, jo ideologinės gairės, kurios ir šiandien tebelieka aktualios. Patiems santariečiams arba santariečių veiklą geriau išmanantiems tai ir poetiškas visos kartos jaunystės dokumentas. Norintiems daugiau sužinoti apie šią organizaciją be organizacijos - tai gera priemonė pažinti jos istorines šaknis. Galiausiai neatmestina ir išskirtinai knygų leidėjams svarbi savybė: ši knyga yra gražus išeivijos leidybinės veiklos ir intelektualinio turinio kokybės įrodymas. Šio leidinio atsakinguoju redaktoriumi prieš 30 metų ir dabar yra Valdas Adamkus. Pristatome jo įžanginį žodį, kurį jis pateikė naujam leidimui.
Kai pirmąkart spaustuvės šviesą išvydo ši knyga, Lietuvos laisvė regėjosi it sunkiai įsivaizduojama tikrovė. Nuo Vakarų ją skyrė ne tik geležinė uždanga, bet gal net dar daugiau – silpnėjanti viltis, kad didžiojo pasaulio tvarka galėtų aprėpiamame laike pasikeisti. Sovietų Sąjungą net laisvajame pasaulyje dar ne visi išdrįsdavo pavadinti blogio imperija, o jo ginklų žvangesys daugumai mūsų nerodė jokių suirutės ženklų.
Pasaulis klydo kartu su šimtais akademinių sovietologų. Tik retas balsas lyg tyruose pranašavo sovietų pabaigą, įtikindamas tikrai nedaugelį. Viena iš tokių vietų, kurioje ši pranašystė tapo nuolatiniu svarstybų teiginiu, buvo poilsiavietė, vadinama Tabor Farma (Sodus, Michigan). Vieta, kurioje kadaise – Antrojo pasaulinio karo metais, rado ramybės valandėlę prezidentas Antanas Smetona, o nuo 1954 m. rudens kasmet čia rinkdavosi Santaros-Šviesos suvažiavimai. O tas, kurio balsas dažniausiai skatino tikėti sovietų imperijos žlugimo ateitimi, buvo profesorius Aleksandras Štromas. Šiandien daugelio santariečių jau nebėra. Išėjo Vincas Rastenis, Vytautas Kavolis, Rimvydas Šilbajoris, Aleksandras Štromas, Liūtas Mockūnas, tačiau nedyla kadaise neviltį įveikę žodžiai.
Kai ši knyga pasiekė skaitytojus, Lietuva minėjo Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Tai skatino ir išeivijos lietuvius sutelkti savas mintis ir svajones apie mūsų tautos praeitį, apie tai, kas mažiausiai pasiduoda laikui, kas ištveria ne tik dešimtmečius, bet ir ištisus amžius, ilgesnius negu vieno žmogaus arba visos kartos gyvenimas. Tas jubiliejus buvo ir gera proga pasauliui liudyti apie nedidelę, seną, sovietinių okupantų paniekintą Lietuvos žemę. Vietą, kurioje kadaise klestėjo vienas seniausių Vidurio Europos universitetų. Ta senovė itin solidžiai skambėjo Amerikoje, kurioje pokolumbinė era tęsėsi mažiau nei Lietuvos valstybės istorija.
Santaros-Šviesos dvidešimtpenkmetis šioje senoje ir kilnioje istorijoje gal ir neatrodė toks rimtas įvykis. Apskritai santariečiams nebuvo būdingas toks susireikšminimas, savų jubiliejų minėjimas. Nenuilstantis viso sąjūdžio spiritus movens profesorius Vytautas Kavolis neretai sakydavo, kad visokie jubiliejų šventimai yra ne kas kita, kaip paralyžiaus apimamos kultūros požymiai. Tačiau knyga buvo ne tik jubiliejaus pažymėjimo priemonė, ne tik iškilmingas intelektualinis sveikinimo tostas. Ji turėjo glaustai ir kartu poetiškai paliudyti santariečiams ir nesantariečiams, abejingiems ir neabejingiems, pritariantiems ir piktai kritikuojantiems, kokiu keliu ir kokių idėjų vedami mes pasukome tada, kai nužemintųjų (nuo savo gimtosios žemės išvarytųjų), bet nenusižeminusių jaunų žmonių – tada studentų – karta privalėjo pasirinkti.
Santaros-Šviesos jubiliejinė knyga nepretendavo į išsamią istorijos apžvalgą. Jos užduotis ir apimtis vertė susitelkti ties intelektualiniu, idėjiniu ir emociniu augimu, kaita, ieškojimais. Per dvidešimt penkerius metus daug kas pasikeitė: studentai tapo profesoriais, inžinieriais, medicinos daktarais ir verslo žmonėmis. Kai kas pavargo ir nutolo, kai kas pernelyg suabejojo, tačiau daugumą ir toliau siejo emocinis bendrumas, laisvame ir individualizuotame pasaulyje nepamiršo, kokia svarbi ir brangintina yra ieškančiųjų draugystė. Santariečių karta negalėjo gyventi ir be Lietuvos laisvės vizijos.
Kita vertus, per tuos banguojančios veiklos metus jaunatvišką entuziazmą keitė brandus užsispyrimas ir gilėjanti išmintis. Nuo politinės ir patriotinės veiklos vis labiau buvo sukama į kultūrinę intelektualinę. Nuo išradingos ir sudėtingos organizacinės struktūros labai greitai buvo nueita organizacijos be organizacijos linkme. Tada kokia nors paprasta sąjūdžio istorija neatrodė reikalinga. Kognityvioji atmintis dar nesunkiai leido nuo laiko dulkių apsaugoti pirmuosius žingsnius ir pirmuosius intelektualinės priesaikos tekstus. Apie istorijos įamžinimą būtina galvoti ypač dabar, kai užmarštis ir piktavalės tendencijos iškreipia Santaros-Šviesos darbų atspindžius.
Prieš trisdešimt metų knygos sumanytojai gerai suprato laiko ir gyvenimų svorio santykius. Istorikas Romas Misiūnas savo rašytoje pratarmėje išreiškė tai, kas visiems mums buvo svaru: Ketvirtadalis šimtmečio. Laikotarpis, kurio reikšmingumas mūsų akyse priklauso nuo perspektyvos, iš kurios į jį žvelgiame. Asmens gyvenime tai maždaug trečdalis vidutiniško amžiaus. Žmonijos istorijoje tai beveik bereikšmė akimirka. Naujojoje lietuvių tautos istorijoje, tačiau, tai nėra visai nežymi atkarpa...
Šiandien, prabėgus dar trims dešimtmečiams, kai išspausdinta knyga, turime pripažinti, kad tos naujosios Lietuvos istorijos laiko atkarpos nėra tokios jau bereikšmės. Štai artėjame prie mūsų darsyk atkovotos laisvės dvidešimtmečio. Kažkas sakytų, kad tai niekis tūkstantmečio fone. Tačiau gal pats svariausias laiko gabalas yra tas, kuris įprasminamas sąmoningo žmogaus gyvenimo svoriu.
1990-ieji buvo neabejotinai svarbi riba ne tik visos tautos, bet ir Santaros-Šviesos istorijoje. Ilgus dešimtmečius egzilyje į okupuotą Lietuvą veidu atsigręžusi santariečių karta negalėjo negrįžti į išmėginimų laisve epochą įžengusią Lietuvą. Didžiavomės dar sovietmečiu dėl ryšių su kraštu pažinę daugelį tų, kurie vedė į pergales Lietuvos atgimimo Sąjūdį. Tik ilgainiui supratome, kad pažindami šviesiausius Sąjūdžio veidus dar nesupratome visos posovietinės tikrovės. Sugrįžimas nebuvo vienoda patirtis visiems santariečiams. Daugelis sugrįžę rado tai, ko tikėjosi ir ką numatė. Štai Vytautas Kavolis dar pirmųjų Santaros-Šviesos metų tekstuose neretai įrodinėdavo, ko turime tikėtis, jei sovietų okupacija užtruks ilgiau. Blogiausia, kas mūsų laukia į laisvę grįžusioje šalyje – tai visuomenės, kaip susiorganizavusių, savanoriškų, pilietinių organizacijų solidaraus tinklo, nebuvimas. 1993-aisiais Vytautas su liūdesiu pripažino, kad, deja, taip ir nutiko.
Liberalios minties ir moralinio jautrumo įrėminto elgesio posovietiniame krašte stygius neleido abejoti santarietiškų idėjų prasmingumu laisvoje Lietuvoje. Pirmosios Santaros-Šviesos konferencijos Vilniuje ir Anykščiuose susilaukė didžiulio dėmesio ir patraukė į būrį tuos, kurie iš Lietuvos lankėsi Tabor Farmoje ar Lemonte, taip pat daugelį jaunų liberaliai mąstančių intelektualų. Literatai, filosofai, kultūrologai, istorikai, rašytojai, poetai, dailininkai ir muzikai – tokia buvo socialinė terpė, kurioje dygo iš naujo Santaros-Šviesos idėjos ir vaizdiniai. Neabejojome, kad tiek liberalizmas, tiek intelektualinis ir pilietinis užsiangažavimas Lietuvoje bus kitoks, nei radosi 6-ojo dešimtmečio Amerikos universitetuose ir išeiviškose organizacijose. Nepriklausomieji studentai, sudarę pagrindinį santariečių korpusą, studijavo įvairius ir dažniausiai ne humanitarinius mokslus. Tačiau juos vienijo racionalumu, mokslo argumentais ir poetine vaizduote grįstas pasaulėvaizdis. Širdies ir proto, laisvės ir įsipareigojančio jautrumo, tolerancijos kitaminčiui ir nepakantumo ksenofobijai jausmai buvo pakeliui į gyvosios lietuvybės, t. y. pasaulio laisvėje atsinaujinti gebančios lietuvybės, horizontus. Lietuvoje santariečiai susibūrė skatinami pasaulėžiūros, intelektualinio ir net akademinio azarto. Galbūt daugeliui santarietiška diskusijų erdvė padėjo kompensuoti sustabarėjusio akademinio gyvenimo trūkumus.
Amerikiečių Santara daugiau ar mažiau buvo vienos egzilio skausmą ir prarastos tėvynės ilgesį išgyvenusios kartos intelektualinio nerimo prieplauka. Lietuvos Santara – tai pasaulio ir individo laisvės išsiilgusių žmonių, priklausančių skirtingoms kartoms, nehierarchizuotas sambūris. Organizacija be organizacijos pasirodė gana tvarus darinys, gaivinantis nepatiklius protus ir įtarias širdis, kad galima gyventi nepriimant jokių autoritetų it dievų iš mašinos. Santariečiai vis dar tiki, kad, pasak V. Kavolio, laisvė yra toks gyvenimo būdas, kada individo sąžinė laikoma galutiniui arbitru klausimuose, kurių protas negali moksliniu objektyvumu išspręsti.
Per tuos 18 metų, kai stiprėjo santariečių balsas, Lietuvos viešojoje erdvėje daug kas įvyko. Mano paties pasirinkimas atvedė prie Lietuvos prezidento kabineto ir užkrovė ant pečių milžinišką atsakomybės naštą, kurią sunkiai gali suprasti to tepatyręs, neišbandęs istorijos skaitytojas. Santarietiškas veikimas nebuvo politiškai praktiškas, o Lietuvos prezidentūroje reikėjo labai daug praktiškų sprendimų. Daug vandens nutekėjo per tuos metus, tačiau visas politinio veiksmo sudėtingumas ir prieštaringumas negali uždengti nesenstančios siekiamybės, kurią kadaise Vytauto Kavolio žodžiais prieš savo akis matėme: Mes užsiangažuojame švelnių rankų politikai žmogiškosios sielos atžvilgiu ir tos politikos įgyvendinimui bendruomenėje. Kaip tiktai šis noras užsitikrinti savo vidinio pasaulio prasmingumą humanistą verčia būti ir efektyviu politiku, nes kitaip jis bus sutriuškintas efektyvių politikų, kurie nėra humanistai. Pasaulyje, kurio tikrovę vis dar definuoja totalitarizmo vaiduoklis, net ir Hamletas turi teisę būti vien Hamletu tiktai Ofelijai...
Santariečių kelias yra perkopęs daugelį kliūčių ir įdubų. Ne viskas sekėsi, ir negalėjo viskas sektis. Istorija turėtų atversti išsamesnio pasakojimo puslapius.Šia pakartotinai į pasaulį leidžiama knyga siekiame tiktai priminti, kas laikui bėgant nesikeičia arba neturėtų keistis. Juk istorija ir gyvenimas susipina kaitos ir nelaužomų priesakų gijomis. Tikiu, kad skaitančiųjų ir siekiančiųjų suprasti akiratyje niekad neišnyks šis principas.