2003 metų 2-ame „Akiračių“ numery esu rašęs apie vokiečių kalba leidžiamą metraštį apie Lietuvą ir vokiečių bei lietuvių santykius („Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen“, trumpai AA). Metraštis dar vis gyvuoja, neužilgo bus išleistas 16-tas numeris, taip kad su tuo numeriu žurnalas pasieks 4.000 puslapių apimtį su 180 straipsnių. Tai vienintelis tokio turinio žurnalas visame pasaulyje. Vokiečių visuomenėje jis sulaukė gana geros reputacijos. Jau vien tai, kad prieš du metus Vokietijos ambasada Vilniuje išleido kompaktinį diską su visais AA numeriais, yra šio žurnalo žymus įvertinimas. Disko prireikė, nes pirmų aštuonių numerių egzemplioriai jau buvo išparduoti ir dar netalpinti mūsų interneto svetainėje www.annaberger-annalen.de. Dabar visi numeriai ir straipsniai yra nemokamai prieinami internete. Deja, labai mažai Lietuvos gyventojų pasinaudoja mūsų metraščiu internete. Klientų statistika rodo, kad tik vienas procentas yra iš Lietuvos (gali būti ir daugiau, nes mūsų klientus atpažįstame iš „lt“, o ne visi lietuvių elektroninio pašto adresai baigiasi su šiuo priedu). Todėl norisi dar kartą pristatyti šį žurnalą.
Kadangi vargu ar das kas prisimins pirmesnį straipsnį „Akiračiuose“, tenka dar kartą bent trumpai aprašyti AA pradžią ir eigą, plačiau sustojant prie paskutiniųjų metų veiklos. Nors tai skamba keistokai, šis žurnalas yra sovietinės sistemos subyrėjimo vaisius, kai pasikeitė ne tik valstybių sienos, bet ir žmonių mąstymas ir prasidėjo tautų naujo sugyvenimo epocha. Lietuva tapo vėl laisva ir atsivėrė Europai. Bet žinios ir žinojimas Lietuvoje apie Vokietiją, o Vokietijoje apie Lietuvą buvo per ilgus sovietinio rėžimo dešimtmečius visai sunykę. Iš tiesioginės lietuvių ir vokiečių kaimynystės buvo išlikę tik prietarai ir istoriniai aidai. Net mokslo srityje Lietuva buvo užmiršta, o ką jau kalbėti apie spaudą ir visuomenes. Bet griuvus geležinei sienai Vokietijoje, pradėta rimtai domėtis iš naujo atrastais, tuomet dar vadinamais Rytų Europos kraštais, tarp jų ir Lietuva. Informacijos stoka buvo didelė. 1947 metais įsteigta Pabaltiečių krikščionių studentų sąjunga (Baltischer Christlicher Studentenbund, BCSB), kuri turi savo Annabergo rūmus Bonoje, dar sovietiniu laikmečiu palaikė tiesioginius ryšius su baltų kraštais ir rūpinosi informacijų skleidimu. 1989-1991 metais Annabergo rūmai tapo ne tik baltų diplomatų pirmąja sustojimo ir darbo vieta, bet ir vienu iš informacijos centrų apie Pabaltijį. Tais metais lietuvių sekcijai, kuri yra BCSB padalinys, gimė mintis leisti metraštį apie Lietuvą ir lietuvių bei vokiečių santykius. Pirmas numeris buvo išleistas 1993 metais. Palyginus su vėlesniais numeriais tai buvo dar plonokas, teturįs tik 146 puslapių žurnalas. Bet jau sekantys numeriai didėjo straipsnių skaičiumi, taip kad greitai pasiekta padorių 300 puslapių apimties. Autorių ratas plėtojosi, į AA įsitraukiant vokiečių ir lietuvių mokslininkams, nors autoriams nemokame jokių honorarų. Tuo pačiu ir leidėjai dirba neapmokamai. Pirmus du numerius financavo BCSB, gi vėliau tepadengdavo tik nuostolius. Nuo 13-to numerio šio žurnalo leidimą remia ir Lietuvių kultūros institutas. Paskutiniais trim metais žurnalas išsiverčia iš pajamų, kurias gauname iš abonentų, užsisakusių atspausdintus leidinius. 2002 metais įrengus interneto svetainę, kurią kiekvienas asmuo gali nemokamai naudotis, sumažėjo abonentų skaičius, bet užtai kur kas padaugėjo skaitytojų. Dabar atspausdintus numerius perka tik apie 180 klientų, gi internete mūsų leidiniu kas mėnesį naudojasi tūkstančiai. Taip šiais metais per tris mėnesius nuo rugpjūčio iki spalio mūsų svetainėje pasižiūrėta 60.463 kartų, kai kurie straipsniai nusikopijuojami per mėnesį iki 2.000 kartų.
Nuo pat pradžių visuose numeriuose vyravo straipsniai apie lietuvių ir vokiečių santykius. Straipsnių apie dabartinę Lietuvą skelbiame kur kas mažiau, kadangi jie mažiau skaitomi. Tai surišta su autorių interesais ir dar daugiau su vokiečių skaitytojų noru, išsiaiškinti buvusius lietuvių-vokiečių ryšius ir kontaktus. Plačiausias vokiečių ir lietuvių sugyvenimas ankščiau vyko Rytų Prūsijoje, lietuvių vadinamoje Mažojoje Lietuvoje. Todėl nemaža straipsnių dalis nagrinėja Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto problemas. Taip sekantis 16-tas numeris, kuris bus atspausdintas 2009 m. vasario mėnesį, yra paskirtas Klaipėdos krašto paveldui. Visi šio numerio straipsniai yra jau parašyti Klaipėdos universiteto docentų. Jį redaguoja Silva Pocytė, kuri vadovauja Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutui. Šis numeris yra išimtis, pirmą kartą skelbiant tik lietuvių autorių straipsnius. Visuose kituose numeriuose gi pirmavo vokiečių autoriai. Skelbti vokiečių straipsnius mums kur kas patogiau, nes jų mums nereikia išsiversti. Vertimas visada pareikalauja nemažai darbo. Beto, neapmokant darbo, labai sunku rasti patyrusių vertėjų. Šiam 16-tam numeriui teko išversti tekstus, kurių bendra apimtis siekia beveik 300 puslapių.
Jau ankščiau atskirus numerius esame du kartus perleidę sudaryti kitiems redaktoriams, kurie patys išsiversdavo ir lietuviškus straipsnius. Taip 7-tas numeris (1999), kurį redagavo Ruth Kibelka, buvo skirtas Rytų Prūsijos likimui po 1945 metų, o 10-tas (2002), kurį redagavo Klaus Berthel, lietuvių literatūrai. Būta leidinių, kurių didesnė straipsnių dalis svarstė vieną temą, pvz. 4-tas (1996) apie pirmąją lietuvišką knygą, ir 6-tas (1998) apie lietuvių ir vokiečių literatūrinius santykius. Kituose numeriuose talpinti įvairių temų straipsniai. Jau kurį laiką leidėjams beveik nereikia rūpintis straipsniais, nes vis daugiau autorių patys pasiūlo savo straipsnius. Ilgą laiką laikėmės nuostato neskelbti ilgesnių straipsnių kaip 30 puslapių. Tačiau vis daugiau įsisiūlant patiems autoriams tenka juos spausdinti taip, kaip jie yra įteikti. Todėl paskutiniuose numeriuose kai kurie straipsniai siekia iki 50 puslapių.
Lietuvai integruojantis į Europą ir palaikant gerus ryšius su Vokietija, leidėjams kurį laiką daugiau rūpėjo parodyti geresnes lietuvių ir vokiečių santykių puses. Tai buvo lyg ir atkirtis tiems nelemtiems prieškariniams ginčams dabar jau naujo laikmečio ženkle. Manome, kad AA nemažai prisidėjo prie kai kurių ginčytinių istorinių įvykių išsiaiškinimo. Bent istorikų tarpe šiandien lyg ir daugiau nekyla ginčų, kad 1923 metais Lietuvos valstybė užėmė Klaipėdos kraštą, o ne kažkokie sukilėliai jį atvadavo, arba kad Rytų Prūsijos mokyklos nuo 1873 prisidėjo prie mažumų nutautinimo, ko vokiečiai dar ilgai nenorėjo pripažinti. Visgi spaudoje ir populiaresniuose veikaluose dar ir šiandien netrūksta skirtingų pažiūrų į kai kuriuos aspektus. Tuo pačiu nepradingo ir kai kurie jautrumai tiek pas vokiečius kiek ir pas lietuvius, ypač kai paliečiami vienų gerbiami, o kitų kritiškai vertinami asmenys. Tad paskutiniu laiku leidėjai pradėjo žurnale talpinti ir kritiškesnių straipsnių manant, kad šiandieniniai lietuvių ir vokiečių ryšiai jau yra tiek sustiprėję, kad jiems kritika daugiau nepakenks. Taip paskutiniuose numeriuose paskelbėme du straipsnius apie Vilių Gaigalaitį, kuriuose jis kaltinamas dėl jo svyravimo politiniuose klausimuose ir dėl oportūnizmo. Čia paskelbtas Gaigalaičio 1942 m. laiškas Hitleriui deja sustiprina šį įspūdį. Ten Gaigalaitis rašo, jog jis kovojo už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, nenorėdamas kad jis atitektų lenkams ir taip būtų Vokietijai apsunkinta jį atsiimti atgal. Taipogi paskelbėme keletą straipsnių apie Lietuvos saugumo mažumų stropią priežiūrą ir vokiškų mokyklų uždarymus ketvirtame dešimtmety. Tuo pačiu nevengiame straipsnių, aprašančių vokiečių skaudžius nusikaltimus Lietuvai, pvz, apie vokiečių okupacijas ir apie žydų naikinimą Lietuvoje.
Prieš tris metus leidėjai nusprendė kas antrą metą suruošti AA autorių ir skaitytojų savaitgalinius suvažiavimus. Šių metų spalio mėnesy pravestas antras toks suvažiavimas. Jame dalyvavo penki autoriai ir 15 skaitytojų. Leidėjams tai gera proga pristatyti ir aptarti savo darbą, gi autoriams išgirsti skaitytojų nuomonę. Taipogi aptariami straipsniai, kurių autoriai nedalyvauja. Kai kurie autoriai papasakoja apie dar neužbaigtus tyrinėjimus, numatytus mūsų žurnalui. Šiame suvažiavime pusdienį skyrėme bendrai diskusijai apie vokiečių, ypač mėmelianderių laikyseną prieš lietuvius, ir lietuvių priešiškumus vokiečiams. Ilgaamžiai prietarai ir priešiškumai buvo labai sustiprėję po 1945 metų, praradus kaimynystę ir nepalaikant tiesioginių ryšių. Pabėgėliai iš Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto Vakarų Vokietijoje susijungė landsmanšaftuose, gi lietuvininkai susikūrė išeivijoje savus komitetus. Abi grupės nepalaikė tarpusavy jokių kontaktų. Todėl kaltinimai vieni kitiems augo ir stiprėjo. Nors po 1990 metų tokių didele dalimi nepagrįstų kaltinimų sumažėjo, kai kurie iš jų yra ir šiandien vis dar gana gajūs. Taip vokiečiai piktinasi, kad Mažosios Lietuvos enciklopedija dar vis vokiečius pristato neigiamoje šviesoje ir neatsisako mito apie Klaipėdos sukilimą. Lietuviai gi dar vis baiminasi vokiečių aktyvumo Klaipėdos krašte. Bediskutuojant pastebėjome, kad prie priešingumo jausmo didele dalimi prisideda faktų nežinojimas arba net klaidingai suprasti išsireiškimai. Taip vienas vokietis klaipėdietis užsigavo, kad Pagėgio laikraščio reporterė, aprašydama evangelikų bažnyčios atstatymą, teigė, jog 1933 metais, kai ši bažnyčia buvo pastatyta, dauguma gyventojų jautėsi vokiečiais. To klaipėdiečio nuomone, visi Pagėgių gyventojai buvę vokiečiais, nes jie iki 1919 metų turėjo vokiečių pilietybę, o 1919 metais buvo nuo Vokietijos atskirti prieš jų norą. Bet panašiai neretas šiandieninis lietuvis dar vis galvoja, kad visi klaipėdiečiai yra lietuviai, nes jie 1923-1939 metais buvo Lietuvos piliečiais. Tuo sakiniu reporterė kaip tik įrodė, jog Lietuva pradeda suprasti vokiečių jautrumus. Tai paaiškinus klaipėdietis prisipažino klydęs. Bendra diskusija palengvino suprasti vienas kito įsijautimus ir net suartino diskusijų dalyvius.
Privačiai leidžiami žurnalai retai randa atgarsio mokslo pasauly. Mums pasisekė mūsų autorių dėka. Abonentų sąraše yra visa eilė mokslininkų, o ir šio žurnalo neretas citavimas moksliniuose straipsniuose ir knygose įrodo jo mokslinę vertę, nors mes nevengiame skelbti ir populiaraus pobūdžio straipsnius ir net vertimus iš beletristikos. Žurnalo platų pripažinimą patvirtina 2.200 vokiškojo Google nuorodų į jį ir jau minėtas didelis mūsų elektroninės svetainės naudojimasis. Žinant, kad žmones už Lietuvos ribų lietuviškos temos retai sudomina, toks dažnas AA vartojimas patvirtina šio žurnalo svarbą ir vertę. Mūsų klientų dauguma yra be abejo rytprūsiečių ir klaipėdiečių palikuonys, bet nemažą skaitytojų dalį sudaro mokslininkai ir kiti interesentai.
Dviem leidėjams iš trijų peržengus 65 metų ribą reikia pradėti galvoti apie šio žurnalo ateitį. Susirgus ar mirus vienam iš leidėjų, žurnalas tikriausiai nustotų eiti. Iki šiol nesimato, kas tokiu atveju galėtų metraštį tęsti. Dypukų generacija ir jų palikuonys, deja, nelabai domėjosi ir domisi lietuvių ir vokiečių santykiais. O naujoji išeivija dar tik įsigyvena Vokietijoje. Tuo pačiu nesimato perspektyvų žurnalo leidimą perduoti į Lietuvą. Užsienyje leidžiamam vokiškam žurnalui būtų sunku rasti skaitytojų Vokietijoje. Todėl ieškome toliau leidėjų pakaitos, kurie turėtų dvi širdis krūtinėje, lietuvišką ir vokišką, ir jaustųsi abiejose kultūrose kaip namuos.