Aktualios XX amžiaus Lietuvos istorijos temos mėnraštyje „Akiračiai“ 1988-1995 m.

1988-1990 m. vykstant kardinaliems pokyčiams visuomeniniame ir politiniame gyvenime Lietuvoje, dėmesio centre atsidūrė XX a. Lietuvos istorija, sovietmečiu traktuota pagal okupantų primestą istorijos rašymo modelį. Todėl atsirado poreikis turėti nešališkai nušviestą Lietuvos istoriją. Neatsitiktinai Sąjūdžio metais stulbinančio pasisekimo sulaukė dar „smetoninėje“ Lietuvoje 1936 m. išleista „Lietuvos istorija“ (red. A. Šapoka).

Atskiras jos dalis perspausdino žurnalas „Kultūros barai“. Tačiau nesuklysime pasakę, kad tuo laikotarpiu profesionalių tyrimų spragą užpildė okupacijos metais išeivijoje išleisti istoriniai veikalai, kurių ištraukos buvo perspausdinamos to meto Lietuvos periodiniuose leidiniuose. Ne tik plačiajai visuomenei, bet ir patiems istorikams kai kurie išeivių darbai tapo prieinami pirmą kartą. Todėl pirmaisiais nepriklausomybės metais tragiški XX a. lietuvių tautos praeities įvykiai buvo traktuojami pagal išeivijos darbus ir nusistovėjusius vertinimus. Lietuvoje laikytasi nuostatos, kad demokratiniuose Vakaruose cenzūra autorių nevaržė, todėl apie bet kuriuos praeities įvykius buvo galima rašyti atvirai. Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais pasitikėjimą Vakaruose išleistais darbais lėmė ir tas faktas, jog istorinius veikalus, daugiausia atsiminimus, rašė Lietuvos Respublikos 1918-1940 m. politiniai veikėjai, diplomatai, žymūs autoritetai. Užtektų paminėti išeivijoje išleistą buvusio Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus (išeivijoje pasivadinusio Brazaičiu) atsiminimus apie lietuvių tautos antinacinę rezistenciją ir partizaninį karą pokariu ar buvusio paskutinio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos dvi studijas, skirtas 1941 m. birželio sukilimui ir Lietuvos nepriklausomybės praradimui.

Tačiau nauji pertvarkymai Lietuvoje sudarė naujas galimybes ir Lietuvos istorikams. Tapusi prieinama archyvuose saugoma medžiaga privertė istorikus kritiškai įvertinti jau minėtus išeivių darbus. Pasirodė, kad ir iš pirmo žvilgsnio demokratiškose Vakarų valstybėse be cenzūros neapsieita. Pasak išeivijos istoriko Sauliaus Sužiedėlio: „Beveik neperdėdamas galėčiau sakyti, kad išeivių pagrindinių dienraščių cenzūra buvo nė kiek ne mažiau griežta negu glavlito. Apie kai kuriuos dalykus būtų neįmanoma kalbėti atvirai, buvo tiesiog nerašoma. Taigi atsitiko taip, kad po 1990-ųjų, kai atsivėrė archyvai, kai tas juodas istorijos puslapis mūsų istorijoje tapo žinomas, ištiko šokas. (Visų pirma, turimas omenyje lietuvių žydų holokaustas Antrojo pasaulinio karo metais – M. T.). Pirmiausia dėl to, kad visuomenė dar gyveno prieškario vertybių sistemoje, čia buvo dar kliedesių apie visokius genofondus ir t.t., žodžiu mūsų leksika dar buvo ta, prieškarinė, kurios jau nepripažįsta Vakarų visuomenės. Kai tie archyvai atsivėrė ir jau nebebuvo galima kalbėti, kad šie archyvai yra KGB klastotės, kad juos prirašinėjo saugumas ir t. t., tada suveikė savigynos instinktas. (...) Visi tie procesai suveikė taip, kad šie klausimai kelia alergiją tam tikrai visuomenės daliai“. Istorikų surasti nauji faktai pamažu ėmė koreguoti XX a. Lietuvos istorijos vertimus, o išeivijos darbus imta vertinti kritiškai.

XX a. Lietuvos istorijos pervertinime išskirtinė vieta teko išeivijoje leidžiamam mėnraščiui „Akiračiai“. Priešingai nei iki tol leisti lietuvių išeivijos periodiniai leidiniai, mėnraštis vienijo skirtingų ideologijų išeivijos veikėjus, buvo apolitinis ir svarbiausia – „Akiračiai“ į pirmą vietą kėlė atvirą žodį – leidinyje galėjo rašyti įvairių pažiūrų asmenys, jei tik jų svarstomi klausimai buvo susieti su išeivijos ar lietuvių tautos gyvenimu. Pažymėtina, kad ypatingas dėmesys „Akiračiuose“ buvo skiriamas XX a. Lietuvos istorijai, jos aktualių temų nušvietimui. „Akiračiai“ Čikagoje buvo leidžiami net 37 metus, 2005 m. pradžioje jie buvo perkelti į Lietuvą ir leidžiami iki šiol. Aišku viena, jog tarp išeivijoje leisto mėnraščio ir dabartinio yra akivaizdžių skirtumų. Beveik neliko senųjų bendradarbių, dauguma jų iškeliavo Anapilin. Ar pavyks Lietuvoje „Akiračiams“ surasti savąją nišą, išlaikyti seniesiems būdingą aštrumą ir atvirumą, anot Daivos Dapkutės, – parodys laikas.

Tačiau šio straipsnio tikslai: detaliau nušviesti 1988-1995 m. „Akiračiuose“ skelbtas svarbesnes XX a. Lietuvos istorijos temas; išryškinti jų vertinimo svarbą to meto Lietuvos istorikams ir visuomenei.

Chronologinės ribos sąlyginės. 1988 m. siejami su Lietuvoje įsikūrusiu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, o pabaiga – su 1995 m. Sąlyginai galima teigti, kad maždaug nuo tada Lietuvoje pasibaigė išeivijos darbų idealizavimas.

Nors pastaruoju metu istorikų tarpe vis daugiau dėmesio sulaukia „Akiračių“ istorija, atsiradimo aplinkybės, pasirodė buvusių ilgamečių „Akiračių“ redakcijos narių Vinco Rastenio ir Liūto Mockūno straipsnių rinkiniai, pagaliau išleista „Akiračių“ bibliografinė rodyklė, tačiau XX a. Lietuvos istorijos aktualijos „Akiračiuose“ 1988-1995 m. nėra atskirai tyrinėtos. Tiesa, „Akiračių“ bendradarbių požiūrį į Sąjūdį fragmentiškai aptarė Linas Saldukas. Tyrimas daugiausia parengtas remiantis aptariamojo laikotarpio „Akiračių“ redakcijos ir jų bendradarbių publikuotais straipsniais ar jų kritika.

„Akiračių“ autoriai, ryšiai su Lietuvos istorikais, straipsnių tematika

Nuo pat įkūrimo 1968 m. „Akiračiuose“ bendradarbiavo žymūs lietuvių išeivijos autoriai, intelektualai, dauguma jų patys pergyvenę tragiškus Antrojo pasaulinio karo metų įvykius Lietuvoje. Atskirai verta paminėti istoriką Vincą Trumpą, žurnalistus ir buvusius tautininkus Bronį Railą ir Vincą Rastenį, jaunosios kartos veikėjus Liūtą Mockūną, Zenoną Vytautą Rekašių, Vytautą Kavolį ir eilę kitų autorių, kurių gretos laikui bėgant pamažu retėjo. Aptariamuoju laikotarpiu į „Akiračius“ daugiausiai rašė Liūtas Mockūnas, Z. V. Rekašius, V. Trumpa, istorikai A. Senas, S. Sužiedėlis ir kt.

Nepriklausomybės vėjas įnešė permainų ir mėnraštyje. „Akiračių“ bendradarbiai A. Sennas, Z. Rekašius, L. Mockūnas vis dažniau pradėjo lankytis Lietuvoje. Taip „Akiračiai“ pratęsė anksčiau pradėtą išeivijos ir dabar jau laisvos Lietuvos bendradarbiavimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais „Akiračių“ redakcijos kvietimu Lietuvoje lankėsi Sąjūdžio veikėjai, Lietuvos politikai. Jų interviu spausdino mėnraštis. „Akiračiai“ buvo atviri ir tuo mėnraštis skyrėsi nuo kitos išeivijos spaudos. To neslėpė „Akiračių“ redakcija ir, minėdama savo leidinio gyvavimo dvidešimtmetį, pažymėjo: „Nors kai kuriose srityse išeivijos spauda labiau atsivėrė (pvz., pateikia daugiau faktų iš Lietuvos gyvenimo), kitose pažangos nesimato. Išskyrus disidentinius šaltinius, išeivijos laikraščiai beveik visiškai nesinaudoja oficialiąja Lietuvos spauda, informuodami arba komentuodami tenykščius įvykius. Taip pat išeivijos spauda vengia kontaktų su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis (...) Akiračiai yra vienintelis periodinis leidinys išeivijoje, kuris spausdina jų pasisakymus ir bando užvesti su jais dialogą abi puses liečiančiais klausimais. Atrodo, kad santykiai su kraštu šiuo metu išeivijoje vyksta be didelio pasipriešinimo. (...) kiekvienas laisvėjimas turi savo kainą ir ribas. Mėnraščio vienas iš uždavinių ir yra matyti, kur tos naujos ribos“.

Kaip tik tuo metu „Akiračiai“ ėmė glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos istorijos instituto istorikais (pvz., Alfonsu Eidintu, Gediminu Rudžiu). Todėl maždaug nuo 1990 m. „Akiračiai“ pradėjo spausdinti archyvuose atrastus dokumentus apie svarbius XX a. Lietuvos istorijos klausimus. Paskelbta dokumentų apie sovietinės okupacijos metais vykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus. Pvz., 1991 m. apie partizaninį karą Lietuvoje buvo išspausdinta istoriko Eugenijaus Grunskio straipsnis. Nuo 1993 m. pradžios buvo pradėta spausdinti medžiaga apie Joną Deksnį, kartu pateikti dokumentai, surasti Lietuvos archyvuose.

Tradiciškai daug dėmesio buvo skiriama recenzijoms. Štai 1992 m. Nr. 4 paskelbta išsami Vytauto Radžvilo recenzija Alfredo Senno knygai „Bundanti Lietuva“. 1993 m. Nr. 1 buvo išspausdinta V. Trumpos recenzija A. Eidinto knygai „Lietuvos Respublikos prezidentai“, Nr. 3 istorikas Raimundas Lopata pateikė A. Eidinto knygos „Slaptasis lietuvių diplomatas“ recenziją.

Gana daug vietos buvo skiriama Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms, išeivijos santykiams su Lietuva. Buvo spausdinami proginiai straipsniai apie žymius XX a. pirmosios pusės lietuvių veikėjus.

Dar vienas „Akiračių“ išskirtinu-mas – mėnraštis mielai priimdavo straipsnius, kuriuos atsisakydavo spausdinti kiti leidiniai. Pvz., 1994 m. pabaigoje „Lietuvos aidui“ atsisakius įdėti istoriko Valentino Brandišausko straipsnį, gana kritiškai vertinusį 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, šį straipsnį išspausdino „Akiračiai“. Be to, buvo perspausdinami aktualūs straipsniai iš to meto Lietuvos periodinės spaudos.

Kaip kurios „Akiračiuose“ paskelbtos XX a. Lietuvos istorijos aktualijos nusipelno atskiro dėmesio ir įvertinimo.

Atviras žvilgsnis į Lietuvos istorijos praeitį

Tiesa ir atviras žvilgsnis praeičiai – buvo pagrindinis „Akiračių“ redakcijos tikslas. Todėl mėnraščio redakcijos ir bendradarbių nuomonė dažnai buvo nepriimtina kitiems išeivijoje leidžiamiems leidiniams ar išsiskirdavo iš bendros lietuvių išeivijos nuomonės. Nuomonių skirtumas ypatingai išryškėjo atgimimo laikotarpiu. Tai iliustruoja konkretus pavyzdys. 1988 m. JAV Lietuvių Bendruomenės iniciatyva lietuvių išeivijos istorikas Saulius Sužiedėlis sutiko parengti knygą anglų kalba apie Lietuvą nacių okupacijos metais. Paaiškėjus būsimos knygos autoriui, JAV lietuvių tarpe kilo aštrios diskusijos, dvejonės, kurias „Akiračiuose“ taikliai atskleidė Julius Šmulkštys. Autoriaus teigimu, bijoma, kad tokia knyga, dargi „mūsų pačių suaukotais pinigais išleista“, gali pabrėžti ne tik aktyvios rezistencijos prieš vokiečius egzistavimą, bet taip pat kai kurių „mūsiškių talkininkavimą žydų genocido vykdyme“. J. Šmulkštys, pritardamas tokiam knygos sumanymui ir neabejodamas S. Sužiedėlio kompetencija, pabrėžė savo požiūrį į istoriją: „Mes neturime bijoti istorijos. (...). Lietuvių tautai Antrasis pasaulinis karas buvo labai tragiškas. Dėl to nesunku suprasti, kodėl kai kurie iš mūsų nenori viešai apie tam tikrus to meto reiškinius Lietuvoje kalbėti“. Panašios nuostatos laikėsi ir S. Sužiedėlis: „Blaivi istorija, bandymas atstatyti praeitį tokią, kokia ji buvo, su visais jos teigiamais ir neigiamais bruožais, negąsdina savimi pasitikinčios brandžios visuomenės. (...) Svarbiausia, tokios istorijos reikalauja paprastas sąžiningumas ir žmonėms įgimta tiesos meilė“.

Laikydamiesi „atviro žvilgsnio“ į praeitį akiratininkai daug dėmesio skyrė atgimimo laikotarpiu prasidėjusioms permainoms tarp istorikų Lietuvoje. Atskiro dėmesio vertas 1989 m. nr. 6 A. Seno straipsnis „1988-tųjų revoliucija Lietuvos istoriografijoj“. A. Sennas pažymėjo, kad 1988 m. sugriuvo sovietų „administracinė komandinė“ istorijos rašymo sistema. Straipsnyje plačiau aptariama 1988 m. Lietuvos spaudoje prasidėjusi polemika tarp vietos istorikų, pateikti konkretūs pavyzdžiai, išskirtos istorikų Liudo Truskos, Gedimino Rudžio, Edmundo Rimšos XX a. Lietuvos istorijos tema paskelbtos publikacijos (pvz., apie sovietų okupaciją, deportacijas) ir jų reikšmė. A. Sennas pateikdamas savo vertinimus apie istorikų vaidmenį prasidėjusiame atgimime, konstatavo, kad 1988 m. rugsėjo mėnesį istorikai pagaliau pilnai įsijungė į XX a. kontroversinių įvykių diskusijas. Naujosios istorijos „pirmoji auka“ tapo socialistinės revoliucijos trijose Pabaltijo respublikose 1940 m. koncepcija. Spalio mėnesį Kauno delegatai atvyko pasiryžę apie 1940 m. įvykius kalbėti kaip apie okupaciją ir suvažiavimo spaudos konferencijoje Gediminas Rudis buvo pirmas iš istorikų, kuris viešai ištarė žodį „okupacija“.

Kita vertus, „Akiračių“ bendradarbiai baiminosi, jog Lietuvoje istorikų pradėta lietuvių tautos istorijos revizija nenukryptų į kraštutinumus. 1989 m. „Akiračių“ nr. 10 Vincas Trumpa straipsnyje, skirtame tų pačių metų liepos 31 d. mirusiam Juozui Jakštui, baiminosi, jog Lietuvoje vyksta didelis istorikų, ir ne tik istorikų, sukilimas prieš bandymą juos paversti vienos ideologijos ir vienos sovietinės valstybės tarnais: „Truputį baugu, kad nusikratę vienos vergijos, jie nepataptų perdėto patriotizmo ir ypač nacionalizmo tarnais. Istorija kartais prisiima tarnaitės vaidmenį, net ne tos tarnaitės, kuri savo ponios padalkas neša, o tos, kuri su žiburiu rankoje jai kelią rodo“.

Vasario 16-oji, Sąjūdis ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

Mėnraštyje daug dėmesio skirta vasario 16-ajai, kuri sovietmečiu buvo tapusi „balta dėme“. 1990 m. antrame numeryje redakcija tradiciškai plačiau aptarė vasario 16 d. reikšmę lietuvių tautai. „Akiračiai“ džiaugėsi prasidėjusiais pertvarkymais, ypač tuo, jog 1989 m. vasario 16 d. Lietuvoje jau švęsta viešai, o po metų vasario 16 d. tapo ir valstybine švente. Kalbant apie artimiausius lietuvių tautos tikslus, konstatuota, kad nebėra klausimo, ar Baltijos respublikos bus nepriklausomos. Klausimas tik – kada? Išreikšta pagarba Lietuvos žmonėms, tiek daug pasiekusiems per metus: „Kaip toli nueita per vienerius metus. Ir kokia kaina: nepraradus nei vieno kareivio, neiššovus nei vieno šovinio, nepaaukojus nei vienos gyvybės! Ne veltui didieji Vakarų laikraščiai stebisi Baltijos karštų tautinio išsivadavimo sąjūdžių politinės vadovybės sumanymu, išradingumu, sugebėjimu išnaudoti besikeičiančią politinę situaciją sau palankiausia prasme. Ar net patiems iššaukti norimus pasikeitimus. Ir visa tai Lietuvos žmonės daro savo pačių rankomis, savo galva. Didžiuojamės jais!“.

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo pradžios „Akiračiai“ daug vietos skyrė Lietuvoje prasidėjusioms permainoms ir joms pritarė. 1988 m. nr. 4 Tomas Remeikis kvietė išeivius remti ir moraliai, ir veiksmais bet kokį laisvėjimą, bet kokį autonomijos praplėtimą. Autoriaus teigimu, šitaip darydami, „mes neatsižadame nepriklausomybės idealo, nors tautai priklauso teisė pačiai savo statusą nulemti. Bet mes taip pat turime teisę ir pareigą kurti tautai alternatyvios ateities viziją“.

Atskiro paminėjimo vertas 1988 m. nr. 10 išspausdintas nedidelės apimties Z. V. Rekašiaus straipsnis „Būkime Sąjūdžiu!“. Z. V. Rekašius ypatingai išskyrė 1988 metus. Esą „dangus prisiminė lietuvius ir Lietuvą. Ir pradėjo dalinti dovanas, kurių taip laukėme beveik pusę šimtmečio. Dangaus dovanas vadiname stebuklais“. Kaip vieną tokių stebuklų įvardijo Gedimino bokšte Vilniuje plevėsuojančią Lietuvos trispalvę, kuri buvo iškelta spalio 7 d. Autorius paminėjo žymių lietuvių viešnagę – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Regimanto Adomaičio, Sigito Gedos ir Česlovo Kudabos, kurie JAV lankėsi „Akiračių“ redakcijos kvietimu. Z. V. Rekašiaus pamėgino atsakyti į klausimą „Kas yra Sąjūdis?“. Pasiremdamas minėtais asmenimis, autorius padarė išvadą, jog Sąjūdis – „tai visuomenė, kuriai rūpi lietuvių tautos likimas ir Lietuvos ateitis. Tai tie, kuriems svarbi lietuvių kalba ir krašto gamta, tautos kultūra, ekonomija ir istorija. Ir teisė gyventi laisvai ir normaliai, savoje suverenioje respublikoje. Šia prasme Sąjūdis – tai visa tauta“. Esą trys minėti vyrai išeiviams atvežė dar vieną svarbią žinią apie tai, jog išeivija taip pat yra Sąjūdis, jeigu jai rūpi Lietuva. Z. V. Rekašius, pripažindamas, jog tai didelė dovana išeivijai, kur ne visi ir ne visada žvelgė „veidu į Lietuvą“. Todėl įvykus tokioms permainoms, Z. V. Rekašius kvietė išeivius būti kartu su Sąjūdžiu.

Nuo 1989 m. apie Sąjūdį daug informacijos pateikė Lietuvoje 1988 m. rudenį tris mėnesius viešėjęs istorikas, „Akiračių“ bendradarbis ir korespondentas, Viskonsino universiteto profesorius Alfredas Sennas (2). Savo pirmoje publikacijoje A. E. Sennas plačiau aprašė Sąjūdžio susikūrimą ir padarė išvadą, jog dvi dienas trukęs Sąjūdžio suvažiavimas pakeitė Lietuvą. Autorius suvažiavimą, įvykusį 1988 m. spalio 22-23 d., prilygino 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvykusiam Didžiam Vilniaus Seimui. Sąjūdžio tema pasirodė ir daugiau jo straipsnių. Išvažiuodamas iš Lietuvos A. Senas padarė išvadą, jog „lietuvių tauta ramiai ir užsispyrusiai siekia nepriklausomybės. Visiems atrodo, kad nepriklausomybė – tik laiko klausimas. (...). Palikau lietuvius, atsigręžusius veidu neaiškion ateitin, bet pilnus vilties ir pasiryžimo“. Viltys išsipildė 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas „Akiračių“ redakcijai reiškė Lietuvos sugrįžimą į Europos žemėlapį, mito apie Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos respublikų savanorišką įstojimą į Sovietų Sąjungą žlugimą. Tačiau buvo pabrėžiama, kad nepriklausomybė kol kas tik žodis, nes Vilniaus gatvėmis rieda tankai. Nr. 5 konstatuota, jog laisvė iš Vakarų neateis. Taip duota suprasti, kad dėl nepriklausomybės teks dar pačiai lietuvių tautai pakovoti.

Apibendrintai galima teigti, jog „Akiračiuose“ spausdinti straipsniai karštai rėmė Sąjūdį, pati redakcija organizavo susitikimus su Sąjūdžio atstovais, leidinio numeriuose buvo spausdinamos Sąjūdžio lyderių kalbos, samprotavimai apie M. Gorbačiovo reformas ir Sąjūdžio veiklą. A. Senno ir kitų autorių dėka rašyta apie Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir kovą dėl jos pripažinimo.

1941 m. birželio sukilimas ir Lietuvos žydų tragedija

Nuo nepriklausomybės pradžios „Akiračiai“ daug dėmesio skyrė 1941 m. sukilimui ir holokaustui, apie kurį dar nebuvo kalbama. Kertinis straipsnis, tiksliau – interviu su išeivijos istoriku Sauliu Sužiedėsiu, buvo išspausdintas 1991 m. nr. 9-10 ir 1992 m. nr. 1.

„Akiračių“ redakcija pripažino, kad 1941 m. sukilimą „pas mus įprasta vaizduoti vien šviesiomis spalvomis“ ir kartu nurodė tamsiąsias jo puses: sukilimo vadovybės politinis naivumas; į nacių Reichą dėtos nepagrįstos viltys; sukilimo metu pasitaikę keršto bei savivalės aktai ir prasidėjusios Lietuvos žydų žudynės; vokiečiams užėmus Lietuvą prasidėjęs kai kurių LAF‘o veikėjų flirtas su nacistine Vokietija. Redakcija pažymėjo, jog šie dalykai atsispindi JAV archyvuose saugomuose dokumentuose (visų pirma turėtas omenyje buvusio Lietuvos diplomato Edvardo Turausko fondas). „Akiračių“ redakcija pakvietė Saulių Sužiedėlį peržiūrėti dokumentus ir atsakyti į keletą klausimų, liečiančių šiuos įvykius. Tuo laiku minėtas istorikas rašė stambų istorinį veikalą apie Lietuvą II pasaulinio karo metais, o 1991 m. pradžioje tyrimui medžiagą rinko ir Lietuvoje.

S. Sužiedėlis pirmą kartą istoriografijoje plačiau nušvietė 1941 m. įvykių jau paminėtas „baltąsias dėmes“, tarp jų – masinį Lietuvos žydų holokaustą. Istorikas išskyrė dvi skaudžias problemas: kaip LAF‘as įsivaizdavo išvaduotos Lietuvos ekonominius ir politinius santykius su Reichu ir kiek nacionalizmo ideologija ir bendrai fašistinės idėjos paveikė lietuvių aktyvistų pasaulėžiūrą. Šiame interviu „Akiračių“ redakcija bei S. Sužiedėlis pirmą kartą viešai suabejojo buvusio LAF‘o vadovo Kazio Škirpos išeivijoje prašytos knygos „Sukilimas“ patikimumu. Iš pokalbio paaiškėjo, jog K. Škirpos knygoje iš cituojamo dokumento „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ išbrauktos atskiros vietos apie LAF‘o planuotą Lietuvos žydų likimą, radikalios antisemitinės nuostatos. S. Sužiedėlis pateikė keletą panašių pavyzdžių pridurdamas, kad „teksto ir tikrovės „apšvarinimo“ pavyzdžių turime ir daugiau“. Pvz., 1952 m. redaguoto rinkinio „Lietuvių archyvas: bolševizmo metai“ įžangoje pastebima, jog kai kur „išleistas vienas kitas sakinys“ dėl nenormalių, t. y. vokiečių okupacijos sąlygų. Istoriko teigimu, iš tiesų buvo išimta vokiečių laikais į leidinį patekusi antisemitinė medžiaga. Sugrįždamas prie K. Škirpos knygos „Sukilimas“ S. Sužiedėlis, pripažino, kad K. Škirpa praleido visus nurodymus, ištisus sakinius, raginančius imtis antižydiškų veiksmų karo atveju („Nepavartoti net kupiūros taškeliai, žymintys praleidžiamojo teksto dalis“). Tai aptikęs istorikas buvo sukrėstas: „Kažkaip lengviau suprasti, kai autorius nusprendžia kokiais tai sumetimais iš viso neskelbti kompromituojančio dokumento, tačiau dokumentą „apšvarinti“ ir po to visuomenei pristatyti kaip svarbią, autentišką medžiagą – tesprendžia apie tai patys skaitytojai“. S. Sužiedėlis taip pat pripažino: „viena iš problemų vertinant Kazio Škirpos veiklą yra tai, kad daugiausia apie LAF‘o vadovo veiklą rašė... pats K. Škirpa“.

Interviu metu paaiškėjo, kad panašiai kaip K. Škirpa elgėsi ir buvęs Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, išeivijoje išleistoje knygoje „Vienų vieni“ sąmoningai neįdėjęs visos ištraukos dokumento „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atsišaukimas į tautą“, paskelbto 1941 m. birželio 25 d. Knygos autorius tą vietą, kur buvo garbinamas A. Hitleris, visai išėmė, tačiau nenurodė kupiūros taškelių.

Savo interviu S. Sužiedėlis padarė tam tikrus apibendrinimus:

„Palyginęs archyvuose esamą dokumentaciją su daugelio išeivijoje ir iki šiol skelbiama karo meto Lietuvos istorija, įsitikinau, kad mums dar gana toli iki atviro žvilgsnio praeitin. (...). Drįstu tvirtinti, kad 1941 metų vasara – pats kruviniausias naujųjų laikų Lietuvos istorijos laikotarpis. Nežinau kito laikotarpio, kai per tokį trumpą laiką būtų buvę nužudyta tiek beginklių žmonių“.

„Akiračių“ redakcijos interviu su S. Sužiedėliu faktiškai reiškė lūžį Lietuvos istoriografijoje vertinant 1941 m. birželio sukilimą. Bene pirmą kartą ne tik didelio dėmesio sulaukė Lietuvos žydų tragedija, o svarbiausia – pradėta suvokti, kad prie jos prisidėjo ir lietuvių tautos dalis, jos autoritetai, kaip K. Škirpa.

Kiekvieni metai atnešė vis naujų „atradimų“. 1994 m. Nr. 2 „Akiračių“ redakcija pateikė dokumentus apie 1941 m. birželio sukilimą, konkrečiai buvo išspausdintas LAF‘o štabo viršininko įgalioto Leono Prapuolenio Kaune per radiją pasakytas „Atsišaukimas į lietuvių tautą“. Dokumente, be Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaravimo, buvo sakoma: „Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Greta įdėtas tą pačią dieną L. Prapuolenio paskelbtas „Atsišaukimas į Lietuvių tautą“, kuriame deklaruojami tamprūs ryšiai tarp atsikuriančios Lietuvos ir nacistinės Vokietijos. Štai trumpa atsišaukimo ištrauka: „Su pasitikėjimu ir dėkingumo džiaugsmu sutikite žygiuojančią Vokiečių kariuomenę ir telkit jai visokeriopą paramą. Tegyvuoja draugiškiausi ryšiai su Didžiąja Vokietija ir jos Vadu Adolfu Hitleriu!“. Kaip pastebėjo „Akiračių“ redakcija, K. Škirpos ir kitų įvykių dalyvių išleistuose darbuose minėti svarbūs 1941 m. birželio sukilimo dokumentai pateikti nepilni, išryškinant tik patriotines lietuvių tautos nuostatas, nepaminint numatomų glaudžių santykių su vokiečiais. „Akiračių“ redakcija, gavusi iš Balio Gražulio kasetę su šiais atsišaukimais ir sužinojusi, kad išeivijos „Draugas“ atsisakė paskelbti B. Gražulio laišką, kuriame jis aiškino kasetėje įrašytų dokumentų istoriją, stebėjosi, kad LAF‘o paveldėtojai, frontininkai „apie šiuos tekstus nėra užsiminę. Lyg pakišus galvą po antklode, praeities šmėklos pradings, lyg nutylėjimas ir užslėpimas Lietuvai naudingesni už tiesą“.

1941 m. birželio sukilimo tema pasirodė dar ne vienas straipsnis su naujų archyvinių duomenų komentarais. Tai tik patvirtino „Akiračių“ redakcijos nuogąstavimus, jog išeivijoje išleisti kai kurių lemtingų įvykių dalyvių pvz., buvusio Lietuvos Laikinosios vyriausybės pramonės ministro Adolfo Damušio, atsiminimai skyrėsi nuo tiesos.

Vėlesniais metais pasirodė daugiau istorikų straipsnių antisemitizmo tema, daug vietos skirta antisemitizmui Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, buvo spausdinamos dokumentų ištraukos iš to meto spaudos.

Lietuvos okupacija

1993 m. Nr. 6 „Akiračiai“ išspausdino Liudo Truskos straipsnį apie Lietuvos valstybės žlugimą 1940 m. Autorius bene pirmą kartą kritiškai aprašė lemtingus 1940 m. Lietuvos istorijos įvykius. Sprendžiant iš išnašų, istorikas daugiausia rėmėsi išeivijoje Lietuvos okupacijos laikotarpiu išleistais darbais, daugiausia atsiminimais. Netrukus tą patį straipsnį, truputį praplėstą ir kitaip pavadintą „Kam statyti paminklus?“ autorius išspausdino „Literatūra ir menas“ (1993 07 10). Į minėto istoriko straipsnį sureagavo Vincas Trumpa, savo pastebėjimus išspausdinęs „Akiračių“ nr. 9. V. Trumpa Truskos str. pavadino „įdomiu, gerokai kontroversiniu“. Vincas Trumpa, gana kritiškai atsiliepęs dėl Lietuvos valdžios kapituliacijos 1940 m. vasarą, pastebėjo, jog negalima lyginti to meto Lietuvos ir Suomijos, kuri, nors galutinai pralaimėdama, būdama demokratine valstybe sugebėjo apginti savo nepriklausomybę. Jo teigimu: „Suomijos modelis ne visiškai tiko Lietuvai. Suomija buvo visiškai kitoje geopolitinėje ir strateginėje padėtyje (galinga Manerheimo linija). Suomija turėjo visiškai laisvą skandinavišką užnugarį, kuris ją rėmė. Ji galėjo tikėtis pagalbos ir iš Vakarų. O ir pati Vokietija nebuvo abejinga Suomijos nepriklausomybei. Viso to neturėjo 1940 m. vasaros Lietuva“. Istorikas priminė besąlyginę Danijos vadžios kapituliaciją Vokietijai, padarydamas išvadą, jog „nei patys danai, nei kas nors kitas to laikotarpio nelaiko Danijos gėda“. V. Trumpa davė suprasti, kad 1940 m. Lietuvos valstybės likimas priklausė nuo didžiųjų valstybių, šiuo atveju – Sovietų Sąjungos.

Tų pačių metų pabaigoje „Akiračių“ redakcija Nr. 10 išspausdino Maskvoje buvusios Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministerijos archyve saugomą dokumentą. Jame konstatuota, kad būsimasis Liaudies vyriausybės vadovas Justas Paleckis ir Vincas Krėvė-Mickevičius 1939 m. rugsėjo mėnesį apsilankydami sovietų pasiuntinybėje Kaune, išreiškė savo lojalumą Sovietų Sąjungai. „Akiračių“ redakcija pateikė V. Krėvės, kaip politiko, įvertinimą: „Pateikti nauji faktai apie Krėvę dar kartą patvirtina nuomonę, jog Krėvė buvo ir genialus rašytojas, ir neišpasakytai naivus politikas. (...). Apskritai, Vinco Krėvės-Mickevičiaus gero vardo išlaikymui būtų buvę žymiau sveikiau, jeigu jis iš viso būtų į politiką nesikišęs. Tikimės, kad Krėvės biografai šių faktų neužtušuos, kaip pas lietuvius įprasta, bet duos jų pilną įvertinimą“. „Akiračių“ redakcija bene pirmoji suabejojo V. Krėvės veikla okupacijos išvakarėse.

Reakcija į „Lietuvos kančių istorijos“ išleidimą

1994 m. išeivijoje ir Lietuvoje daug diskusijų sukėlė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovybės užmojai išleisti 16 tomų „Lietuvos kančių istoriją“. Tuo tikslu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovas kreipėsi į Lietuvos istorikus, žadėdamas jiems finansavimą.

„Akiračiai“ nuo pradžios apie šį projektą atsiliepė kritiškai. Vinco Trumpos teigimu, „iš viso mūsų kančios nei kiek ne didesnės, kaip ir kitų kančios. Ar verta apie jas tiek daug kalbėti?”.

1994 m. pavasarį Lietuvos istorijos instituto bendradarbių (Eugenijus Grunskis, Vanda Kašauskienė ir Henrikas Šadžius) parengtas „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ I tomas pasiekė Čikagą. Kaip ir buvo galima laukti, išeivijos tarpe knyga sukėlė audringas diskusijas. Kaip pastebėjo Z. V. Rekašius, „kančios dar nesibaigė. Kančių istorijos leidėjams kančios dar tik prasideda...“. Išeivijos autorius Jonas Dainauskas 1994 m. balandžio 6 d. „Drauge“ pasirodžiusiame straipsnyje labai skeptiškai atsiliepė apie parengtą knygą ir jos rengėjus, apkaltino autorius dokumentų klastojimu. J. Dainauskas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, išeivijos katalikiškos organizacijos buvo nepatenkinti knygoje nurodytu lietuvių tremtinių skaičiumi. Pateikti duomenys gerokai skyrėsi nuo Adolfo Damušio išeivijoje atliktų skaičiavimų, kuris, anot akiratininko Z. V. Rekašiaus, pasirėmęs „savo tyrimo metodika“, apskaičiavęs keletą kartų „didesnes lietuvių tautos kančias“. Z. V. Rekašius, atmesdamas J. Dainausko ir A. Damušio teiginius, skaitytojams priminė, kad jų teiginiai nebuvo paremti archyvais, kurie išeivijai nebuvo prieinami.

Pasirodžius „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ I tomui Z. V. Rekašius, reaguodamas į kilusias aštrias diskusijas, iškeldamas klausimą „Tai kas gi iš tikrųjų čia atsitiko?“ būsimajam skaitytojui patarė: „Paimk, skaitytojau į rankas tą pirmąją „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ knygą, nuplėšk nuo jos netikusį viršelį ir, užklijavus vieton jo lapą švaraus popieriaus, aiškiai didelėmis raidėmis užrašyk: „NKVD dokumentai apie trėmimus iš Lietuvos“. Turėsi vertingą ir įdomią knygą. Ir nervų be reikalo negadinsi“. Be to, rengiant kitus „kančių istorijos“ tomus, Z. V. Rekašius patarė knygas leisti lėčiau, daugiau dėmesio skiriant jas tarp savęs „surišti į vientisą ciklą ir atskirti pagalbinius leidinius nuo pagrindinio, kad ir skaičiumi mažesnio ciklo“.

Pripažino, kad reikalingas atsakingas redaktorius – istorikas, sugebantis atskirti istorijos knygas nuo paprasčiausio kalbėjimo arba rašymo apie praeitį. Pripažino, kad viena iš pagrindinių pradinės nesėkmės priežasčių ir yra ta, kad šiam darbui vadovauti ėmėsi visuomenininkas, neturintis istoriko kvalifikacijų. „Akiračiai“ Nr. 6 išspausdino interviu su Lietuvos istorijos instituto darbuotoju knygos „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ t. 1. redaktoriumi G. Rudžiu. Istorikas dar kartą kritiškai atsiliepė apie A. Damušio pateiktą trėmimų statistiką, jo skaičiavimus pavadinęs „baltos kumelės sapnu“. Ta tema pasirodė ir daugiau publikacijų, pvz. Julius Šmulkštys atmetė teiginį, kad „jeigu prieš Atgimimą buvai istorikas, tai jau savaime aišku, kad tavim negalima pasitikėti“ ir priminė, kad maždaug pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo komunistai: „Taigi, kai „susitepėliai“ kovojo už Lietuvos laisvę, visiškai „švarūs“ užsienio lietuviai tegalėjo ribotis moraline ir politine parama tėvynei“. Šią temą pratęsė Z. V. Rekašius, palankiai įvertindamas tiek daug diskusijų sukėlusį dokumentų rinkinį apie Lietuvos gyventojų trėmimus. Pažymėtina, kad vietoj planuotų 16 tomų serijos „Lietuvos kovų ir kančių istorija“, pasirodė vos vienas, kuris pačių užsakovų JAV viešai buvo sudegintas.

Pabaigai reikia pridurti, kad „Akiračių“ redakcija atviram žvilgsniui liko ištikima likusius mėnraščio gyvavimo Čikagoje metus. Iki 2005 m. pradžios „Akiračių“ bendradarbiams pavyko kitaip pažvelgti į ne vieną ilgus dešimtmečius pernelyg vienašališkai nušviestą XX a. Lietuvos istorijos įvykį. Kaip pavyzdį galima paminėti 1998 m. Liūto Mockūno straipsnį „Apie patriotiškų knygų kupiūras“, kuriame išsamiai aptariama šį kartą Lietuvoje išleista Juozo Lukšos knyga „Partizanai“. L. Mockūnas vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į knygos rengėjų sąmoningai atliktas nemalonių dokumentų kupiūras. Pateiktas pavyzdys dar kartą išryškina akiratininkų aukščiau aprašytą nuostatą – į praeitį būtina žvelgti atviromis akimis.

Reziumuojant, būtų galima daryti išvadas, kad pirma, atliktas tyrimas leidžia teigti, kad mėnraštis „Akiračiai“ pirmasis ėmė kritiškai vertinti išeivijoje išleistus darbus, skirtus skausmingiems XX a. Lietuvos istorijos įvykiams nušviesti, prisidėjo prie išleistų veikalų bei pačių įvykių demitologizavimo.

Antra, „Akiračių“ redakcija ir bendraautoriai pasitarnavo prie kritinės, atviros pilietinės visuomenės, „atviro žvilgsnio į praeitį“ formavimo išeivijoje ir atsikūrusios Lietuvos visuomenėje, ko taip 1991 m. pabaigoje pasigedo istorikas Saulius Sužiedėlis