Neseniai pasirodė „Versus Aureus“ leidyklos parengtas antrasis Santaros-Šviesos 25-mečio knygos leidimas, kuriame primenama šio liberalaus sambūrio istorija, jo ideologinės gairės, kurios ir šiandien tebelieka aktualios. Patiems santariečiams arba santariečių veiklą geriau išmanantiems tai ir poetiškas visos kartos jaunystės dokumentas. Norintiems daugiau sužinoti apie šią organizaciją be organizacijos - tai gera priemonė pažinti jos istorines šaknis. Galiausiai neatmestina ir išskirtinai knygų leidėjams svarbi savybė: ši knyga yra gražus išeivijos leidybinės veiklos ir intelektualinio turinio kokybės įrodymas. Šio leidinio atsakinguoju redaktoriumi prieš 30 metų ir dabar yra Valdas Adamkus. Pristatome jo įžanginį žodį, kurį jis pateikė naujam leidimui.

Kurį laiką, devintąjį dešimtmetį, kai jau nustojo eiti Čikagoje leistos „Naujienos“, o Lietuva Kovos 11-osios aktu dar nebuvo atkūrusi nepriklausomybės, „Draugas“ išvis buvo vienintelis pasaulyje laisvas lietuviškas dienraštis – laisvas ta prasme, kad jokios valstybės vyriausybė jo redaktoriams ir bendradarbiams neliepė nei ką spausdinti, nei ko nespausdinti. Toks „Draugas“ buvo ir per visą savo egzistavimo šimtmetį – ir kai trumpai pačioje pradžioje dar nebuvo dienraštis ir kai ištisus dešimtmečius vėliau nebuvo vienintelis dienraštis. Visą laiką jis buvo ir tebėra laisvas.

1988-1990 m. vykstant kardinaliems pokyčiams visuomeniniame ir politiniame gyvenime Lietuvoje, dėmesio centre atsidūrė XX a. Lietuvos istorija, sovietmečiu traktuota pagal okupantų primestą istorijos rašymo modelį. Todėl atsirado poreikis turėti nešališkai nušviestą Lietuvos istoriją. Neatsitiktinai Sąjūdžio metais stulbinančio pasisekimo sulaukė dar „smetoninėje“ Lietuvoje 1936 m. išleista „Lietuvos istorija“ (red. A. Šapoka).

Tarp įvairių Lietuvos Sąjūdžio 20-mečio minėjimų – ką tik baigėsi Sąjūdžio metai! – nežymiai praslinko viena neprasta, net labai ypatinga data. Tai diena, kai Lietuvos Sąjūdis apsisprendė ir atvirai pasiskelbė esąs ir būsiąs alternatyvia politine organizacija, oponuosiąs kompartijai. Dalykas jau brendo, bet netiesiogiai padėjo LKP apgavystė.

2003 metų 2-ame „Akiračių“ numery esu rašęs apie vokiečių kalba leidžiamą metraštį apie Lietuvą ir vokiečių bei lietuvių santykius („Annaberger Annalen über Litauen und deutsch-litauische Beziehungen“, trumpai AA). Metraštis dar vis gyvuoja, neužilgo bus išleistas 16-tas numeris, taip kad su tuo numeriu žurnalas pasieks 4.000 puslapių apimtį su 180 straipsnių. Tai vienintelis tokio turinio žurnalas visame pasaulyje. Vokiečių visuomenėje jis sulaukė gana geros reputacijos. Jau vien tai, kad prieš du metus Vokietijos ambasada Vilniuje išleido kompaktinį diską su visais AA numeriais, yra šio žurnalo žymus įvertinimas. Disko prireikė, nes pirmų aštuonių numerių egzemplioriai jau buvo išparduoti ir dar netalpinti mūsų interneto svetainėje www.annaberger-annalen.de. Dabar visi numeriai ir straipsniai yra nemokamai prieinami internete. Deja, labai mažai Lietuvos gyventojų pasinaudoja mūsų metraščiu internete. Klientų statistika rodo, kad tik vienas procentas yra iš Lietuvos (gali būti ir daugiau, nes mūsų klientus atpažįstame iš „lt“, o ne visi lietuvių elektroninio pašto adresai baigiasi su šiuo priedu). Todėl norisi dar kartą pristatyti šį žurnalą.

Nuo pat pirmųjų įsikūrimo metų mėnraštis skyrė pakankamai daug dėmesio literatūros kritikai, kultūros įvykų apžvalgai. „Akiračių“ redkolegijos nuostata buvo orientuota į dvi svarbiausias temas: sovietinės Lietuvos literatūros pristatymą bei Lietuvoje leidžiamų knygų recenzavimą, taip pat išeivijos literatūros analizę bei apžvalgas. Siekis informuoti skaitytojus išeivijoje apie Lietuvoje vykstančius kultūrinius renginius, supažinti su žymesniais lietuvių menininkais, rašytojais ir jų kūryba, pateikti skirtingus požiūrius apie Lietuvoje kuriamą literatūrą buvo vienas iš „Akiračių“ siekių.