Laisvoje rinkoje, veikiančioje remiantis liberalizmo principu laissez-faire (pranc. leiskite veikti), galioja nevaržomi rinkos mechanizmai, iš kurių labiausiai pelnosi vartotojas, galintis rinktis iš daugybės alternatyvų; racionalus individas renkasi jam geriausią, gauna didžiausią naudą ir kartojasi naujas sistemos ciklas.
Esama nemažai panašumų demokratijoje − čia vieną iš mechanizmų laisvoje rinkoje atstoja demokratiški rinkimai, kur rinkėjui leidžiama rinktis iš kelių kandidatų ir, remiantis politiniais, programiniais, grynai estetiniais ar tautiniais motyvais, išsirinkti labiausiai patinkantijį.
Laisvoji „prezidentinė“ rinka Lietuvoje veikia pagal klasikinės ekonomikos teoriją − niekas nesikiša į šį mainų procesą, net Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) laikosi atsargios pozicijos kai kurių procesų atžvilgiu. Tada ir paaiškėja, kodėl klasikinę ekonomikos teoriją pasaulio didingieji ėmė modifikuoti pamatę, kad laisvai rinkai kartais reikia padėti, įvedant tam tikras taisykles.
Taisykles Lietuvoje atstoja įstatymai ir visų jų motina − Konstitucija. Tačiau greta to, kas yra teisininkų veiklos objektas, egzistuoja ne mažiau svarbūs dalykai − pagarba tautai, šaliai, jos istorinei atminčiai ir identitetas, reiškiantis tai, kas aš esu bei kam atstovauju.
Norą kovoti dėl prezidento posto pareiškė ir Valdemar Tomaševski (lietuvių prezidentą vadinkime lietuviškai − Valdemaras Tomaševskis). Pagal specialybę inžinierius mechanikas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Rolando Pakso „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys siekia įgyvendinti svajonę tapti valstybės vadovu.
Šengeno zona ir nykstančios sienos atveria daugybę galimybių − tai nuostabus XX ir XXI a. produktas, kuomet nyksta žmones skiriančios linijos bei vyksta vis artimesnis tautų bendravimas. Tačiau pasienio posto panaikinimas neištrina valstybių sienų ir to nederėtų pamiršti.
Daug diskusijų sukėlusi bei ypatingą ryšį su Lenkija reiškianti lenko korta, berods, kiša koja ir Valdemarui Tomaševskiui, atkakliai, su begaline arogancija aiškinančiam, kad lenko korta jam netrukdo kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus. Sunkiai lietuviškai sakinį surezgantis Seimo narys nesupranta, kad valstybės vadovas atstovauja ne tik savo elektoratui (šiuo atveju − etniniams lenkams), bet visai tautai, kurią privalu nuo pat pirmos rinkiminės kampanijos dienos besąlygiškai gerbti.
Lenko kortą turinčiąjam keliama sąlyga − jokiais būdais nekenkti Lenkijos interesams. Nekaltas ir racionalus kaimynų reikalavimas, tačiau pavyzdžiai iškalbingesni.
Hipotetinė prielaida kodiniu pavadinimu „VT“: Lietuvos Respublikos prezidentu tampa Voldemaras Tomaševskis. Visi Lietuvos energetikai su naujai įsteigtos Energetikos ministerijos vadovu priešaky sako, kad Lenkijai nieku gyvu negalima atiduoti trečdalio taip primygtinai reikalaujamos Visagino atominės elektrinės elektros, nes tai, tarkime, visiškai nenaudinga Lietuvai. Tačiau Jo Ekscelencija, prezidentas V. Tomaševskis, negali paremti tokio sprendimo, nes jis akivaizdžiai (eureka!) prieštarauja Lenkijos interesams.
Žinoma, tai tik hipotetinė prielaida, gal ir pavyzdys netikslus, tačiau principas gana vaizdus bei aiškus.
Į klausimą „jūs esate lietuvis ar lenkas“ V.Tomaševskis gana užtikrintai atsakė esąs „lenkų kilmės… Lietuvos pilietis“, lenko korta kandidatuoti jam netrukdanti ir jis atstovausiąs visiems Lietuvos piliečiams.
Svarbu be emocijų suvokti, kad nepaisant visų formalių juridinių užkardų esama ir pamatinių vertybinių nuostatų, kurių jokiais būdais nevalia paminti: Lietuvos Respublikos Prezidentas, visų pirma, privalo jaustis esąs lietuvis, nesvarbu, ką teigia įstatymo raidė. Tai pirmasis ir pamatinis reikalavimas kandidatui į prezidentus.
Kandidatas privalo save tapatinti su šalimi ir jos žmonėmis, antraip bus tikima ne tautos atstovavimo, o valdžios ir garbės idealu. Todėl niekaip nesuprantu, kaip ne tik etninis lenkas, bet atvirai save lenku laikantis žmogus gali drįsti prašyti mano (ir jūsų) balso.
Diskusija krypsta ne pilietybės, net ne tiek etniškumo, o tapatybės linkme: lenkų, žydų, baltarusių etc. kilmės Lietuvos pilietis gali būti ne mažiau lojalus mūsų valstybei, nei tikras lietuvis − tapatybė yra sunkiai įvertinamas matas. Štai kodėl įstatymai griežtai reglamentuoja, kad kandidatai į prezidentus negali būti pasižadėję jokiai užsienio valstybei, kadangi pasižadėjimas yra konkretus, formalus, objektyviai pamatuojamas kriterijus, skirtingai nei etninė žmogaus tapatybė. Lietuviškas pasas yra tik simbolis, dokumentas nepadarantis tavęs lietuviu, šį darbą atlieka saviidentifikacija su lietuviu ir kone visa, kas lietuviška.
Čia kalbama ne apie Konstituciją, net ne apie Prezidento įstatymą, net ne apie lenkų − lietuvių takoskyras, čia kalbama apie pamatinį principą, koks prezidentas turi būti ir koks jis niekada nebus.
Prezidentas yra visos tautos simbolis, kuriuo negalima abejoti nė akimirkos. Neabejoti ne jo veiksmais (visi daro klaidų), ne jo pasisakymais, ne jo užsienio politikos vektoriumi, veiklumu ar pasyvumu vidaus politikoje, konstitucinių ribojimų perimetre, tačiau neabejoti jo lojalumu šaliai, už kurią prezidentas turi būti pasiryžęs, tiesiogine šio žodžio prasme, atiduoti gyvybę. Nė nemirktelėjęs ir juo labiau nesvarstydamas, kurioje pusėje yra jo atstovaujama valstybė bei jos žmonės.
Štai toks turi būti prezidentas. Dzenkuje*, kad padėjote tai suprasti.
P.S. Šiuo tekstu nenoriu įžiebti karštos diskusijos lenkų − lietuvių tema. Draugiškas sugyvenimas šalia yra būtina ir vienintelė tautų bendravimo forma. Gana užtikrintai prognozuoju ir tai, kad V. Tomaševskis liks autsaideriu kovoje dėl prezidento posto. Tačiau negaliu ignoruoti fakto, kad laisvė demokratijoje kartais turi tam tikrą kainą, kurią aš ir jūs susimokame dėl to, kad turėtume teisę gyventi nepriklausomoje šalyje.
Taip, demokratija turi savo kainą ir mes privalome būti pasiruošę ją mokėti. Net jei kartais ta kaina yra isterinis juokas, o kartais ir juokas pro ašaras.
* Dzenkuje (lenk. − ačiū)