6-ajame dešimtmetyje tarp svarstomų ateities perspektyvų bei naujų tikslų išeivijai iškilo ir kultūrinių ryšių su okupuota Lietuva klausimas. Ryšių su kraštu klausimas nebuvo visiškai naujas dalykas. Visą laiką visa lietuvių išeivija skelbė, kad ryšiai su tauta yra būtini. Savo laiku (1945 - 1955 m.) net vyko tam tikros varžytuvės dėl tų ryšių tarp atskirų išeivijos organizacijų bei institucijų. Tačiau iki 6 dešimtmečio tai buvo daugiau vienos krypties akcija, iš emigrantinės visuomenės pusės stengiantis pramušti geležinę uždangą ir panaudoti surinktą medžiagą kovai dėl Lietuvos laisvinimo sustiprinti, ypač propagandos srityje. 6 dešimtmetyje ryšių klausimas įgauna visai kitokią prasmę: okupaciniams organams pakėlus uždangą, išeivijai iškilo problema - ne tiek, kaip pramušti geležinę uždangą, kiek kaip atsakyti į gana koncentruotą akciją iš anos pusės ryšiams suaktyvinti.